„100 Lietuvos metų Dzūkijoje“ – apie Kunčinų giminę iš Tomo Kunčino lūpų

Susipažinkite su istoriniais įvykiais Alytaus regione per 100 Lietuvos valstybės metų, veidais ir vardais tų, kurie ir dabar kuria ir puoselėja miestą, regioną, kurių tėvai, seneliai savo akimis matė gerokai mažesnį prieškarinį Alytų ir aplinkinius miestelius, sugriautus karo metais, vėliau augantį ir besikeičiantį miestą. Radijo laidų ciklas „100 Lietuvos metų Dzūkijoje“, skirtas radijo stoties „FM99“ klausytojams besidomintiems savo šalies ir miesto istorija, aktyviems ir pilietiškiems ar galintiems tokiais tapti. Laida skirta Lietuvos 100-mečiui, nacionalinei viešajai erdvei stiprinti, istorinei ir kultūrinei atminčiai aktualizuoti, patriotiškumui stiprinti.

 

Kunčinų giminė garsi Alytuje. Tarp jų poetas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo Jurgis Kunčinas. Taip pat jo sūnus Paulius pasaulyje žinomas ekonomistas, dirbantis toli nuo gimtinės, bet nuolat sugrįžtantis į Lietuvą. O mūsų laidoje kalbėsimės su Tomu Kunčinu, Pauliaus pusbroliu – Alytaus miesto teatro aktoriumi. Ką apie savo giminės istoriją papasakos jis?

Tomas Kunčinas – Alytaus miesto teatro aktorius (FM99 nuotr.)

Tomas gimė Alytuje. 2003 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aktorinio meistriškumo katedrą. Nuo 2001 m. iki dabar yra Alytaus miesto teatro aktorius.

Kunčinų šeima. Nuotraukoje mamai ant kelių Tomas, šalia brolis, tėtis, seneliai ir prosenelė (šeimos archyvo nuotr.)

„Iš savo vaikystės aš prisimenu daug. Galbūt vaiko žvilgsnis į savo senelius ir dėdes buvo kitoks – tuomet rūpėjo ar močiutė duos saldainį ar iškeps blynų. Augant pradedi suvokti kitus dalykus ir juos kitaip vertinti. Ganėtinai nemažai laiko teko praleisti Kurorte, vasarų metu, savaitgaliais ar švenčių dienomis, kai tėvai dirbo. Tekdavo būti Kurorte, prie Dailidės, ant pylimo, prie krioklio – upelio  leisti laiką. Visi miškai šiose vietose buvo išlandžioti, įdomu dar ar yra tas upelis, norėtųsi nueiti pažiūrėti ar jis dar teka,“ – vaikystę prisiminė Tomas.

Tomo seneliai – Larisa ir Vladas Kunčinai (šeimos archyvo nuotr.)

Tomas Kunčinas prisiminė ir savo garsų dėdę poetą, rašytoją Jurgį Kunčiną. T. Kunčinas pasakoja: „kokioje 4-5 klasėje rašiau rašinėlį ir man pasirodė, kad iš jo gali išeiti puikus kūrinys. Šį rašinėlį nunešiau savo dėdei. Jis mano kūrinį perskaitė ir liepė daugiau skaityti. Kai šį rašinėlį perkaisčiau po 15-20 metų, įsitikinau, kad jis yra naivus bei vaikiškas kūrinėlis. Taip pat dėdė man rašydavo gimtadienio palinkėjimus, pora jų esu ir išsaugojęs. Dabar suprantu jų vertę“.

Jurgis Kunčinas – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tomo dėdė. (Algimantas Aleksandravičius nuotr.)

Jurgis Kunčinas (1947–2002) – vis dar vienas populiariausių Lietuvos rašytojų. Buvo labai produktyvus, rašė pusiau fikcinius autobiografinius apsakymus (romano ilgio ir trumpesnius). Išleido keletą poezijos knygų (taip pat poezijos vaikams) ir keletą negrožinės eseistikos rinkinių. Talentingai vertė iš vokiečių kalbos. Gyvenime ir darbe buvo pagarsėjęs gebėjimu įžiūrėti grožį kasdieniškume, net purve, humoro jausmu, kartais net kandžiu, tačiau dažniau – verčiančiu kvatotis, o tai lietuvių literatūroje gan reta. Gerbiamas ir mėgstamas dėl savo arkliuko – gerai žinomų vietų ir miestovaizdžių aprašymo (paprastai tai Vilnius, bet kartais ir jo gimtasis Alytus), už tai, kad paverčia juos kažkuo, kas savaime romantiška ir gražu. J. Kunčinas taip pat yra vienas gausiausiai verčiamų Lietuvos rašytojų: jo kūrybos galima rasti lenkų, rusų, švedų, vokiečių kalbomis. Dažnai girtus jo personažus valkatas norisi lyginti su Charleso Bukowskio ir bitnikų kūryba.

Plačiau apie Tomo ryšį su seneliais, tėvais ir Alytumi klausykite pokalbio įraše.

Laidą kūrė Liudas Ramanauskas ir Lina Geluncevičiūtė.

 

Komentarai

komentarai(-ų)