„100 Lietuvos metų Dzūkijoje“ – rašytojas Romas Sadauskas: „Sudzievuliu“

Susipažinkite su istoriniais įvykiais Alytaus regione per 100 Lietuvos valstybės metų, veidais ir vardais tų, kurie ir dabar kuria ir puoselėja miestą, regioną, kurių tėvai, seneliai savo akimis matė gerokai mažesnį prieškarinį Alytų ir aplinkinius miestelius, sugriautus karo metais, vėliau augantį ir besikeičiantį miestą. Radijo laidų ciklas „100 Lietuvos metų Dzūkijoje“, skirtas radijo stoties „FM99“ klausytojams besidomintiems savo šalies ir miesto istorija, aktyviems ir pilietiškiems ar galintiems tokiais tapti. Laida skirta Lietuvos 100-mečiui, nacionalinei viešajai erdvei stiprinti, istorinei ir kultūrinei atminčiai aktualizuoti, patriotiškumui stiprinti.

Šiandienos laidos svečias rašytojas, publicistas, žurnalistas Romas Sadauskas, žmogus, kuriam gimtoji šnekta yra labai reikalinga ir labai svarbi. Rašytojas savo kūrybinį stažą skaičiuoja nuo 1957 metų ir yra išleidęs daugiau nei 30 skirtingų žanrų ir tematikos knygų. Jo kūryba įvertinta Japonijos vaikų literatūros asociacijos, Ievos Simonaitytės, Žemaitės, Juozo Paukštelio literatūrinėmis premijomis. „Tokia. Jau. Yra. Prigimtinė. Šnekta. Tarsi. Duonos. Riekė, Tau. Vienam. Atriekta.“ rašo Romas Sadauskas. Kviečiame paklausyti pokalbio apie dzūkišką tarmę bei apie pačio autoriaus gyvenimą.

Pirma pasakojimo dalis:

 

Antra pasakojimo dalis:

 

Trečia pasakojimo dalis:

 

img_8958

„Laimės, kaip tokio dalyko nėra. Laimė yra gyventi“ – prabyla rašytojas, kuris sako, jog tai, kad mes gyvenam, jau yra laimė, o visa kita – tik akimirkos. Kartais, kai skaitai knygą, jautiesi laimingas ir anot, Romo Sadausko, tokias akimirkas reikia „gaudyti“.  Kalbėdamas apie savo kūrybą, apie literato gyvenimą, žurnalisto manymu, žodį reikia prisijaukinti. Tik ilgai rašydamas, leisdamas lietis savo kūrybai, tu gali prisijaukinti žodį ir jis tavęs ima klausyti, tuomet savo išgyventas akimirkas gali lengviau perteikti skaitytojams.

img_8954

Išsaugoti savo krašto tarmę rašytojas užsimanė po to, kai jis pabėgo iš Druskininkų į Demeniškių kaimą, esantį už 11 kilometrų nuo jo gimtinės. Ten persikėlus atgijo prisiminimai, nes aplinkui buvo širdžiai miela ta pati aplinka, kur atrodo lyg pažinotum kiekvieną medį, kiekvieną ten esantį paukštį. „Atrodo, lyg čia net žolė kitokia“. Taip kilo noras viską papasakoti, nes yra dalykų, kuriuos gali perduoti tik gimtosios tarmės žodžiais.

img_8949

Tarmių išsaugojimui skirta ir kita Romo Sadausko iniciatyva – jau septintus metus iš eilės į tarmių atlaidus Demeniškėse susirenka visa Lietuva. Bet ne iš Dainavos, ne iš Dzūkijos. Atvažiuoja žemaičiai, kai kurie ir autobusais, o vietiniai – tik pavieniai. Kaip pasakoja Romas Sadauskas: „Tarmių ir šnektų atlaidai“ iš pradžių vadinosi „Dzūkai. Dzūkija. Dzūkiškumas“. Į juos susiburdavo kalbininkai, filosofai, istorikai, rašytojai, aktoriai, dainininkai ir visi, kam rūpėjo, kas mes esame, iš kur atėjome, kur einame. Šnekėdavo  savo gimtom tarmėm, tarmiškai dainuodavo.“

img_8955

Trupmenų poema „Sudzievuliu“ tikras paminklas dzūkų tarmei, bet ne viso krašto, o būtent tų vietovių, iš kurių yra kilęs Romas Sadauskas. Nemokančiam dzūkiškos tarmės sunku įveikti poemos trupmenas, tenka pavargti, kol raides sudėlioji, lyg iš naujo mokytumeisi kalbos, o paskui dar reikia ir mintį suprasti. „Jeigu kuris ir bando šiandien kalbėti tarme, tai tik dzūkuoja, o ne dzūkiškai šneka, – tikina Romas Sadauskas.

img_8947

Autorius apie savo amžių kalba ironiškai ir iš savo dvieilio pateikia citatą „galabykime senius nuo vaikystės“.

Tad kiek kiekvienas iš mūsų vis dar mokame tarmiškai šnekėti? Šnekėti iš tikrųjų, o ne apsimetinėti? Kiek žinome apie savo kraštą?

SRTRF logo

Komentarai

komentarai(-ų)