133 000 Lietuvos vaikų skursta: kaip padėti?

2016 m. ištyręs žmogaus teisių situaciją Lietuvoje Europos Tarybos komisaras N. Muižnieks savo ataskaitoje Europos Komisijai konstatavo, jog nors šalis ir yra suformulavusi tikslus, bet praktikoje jie sunkiai įgyvendinami. Viena iš sričių, kurioje jaučiamas atotrūkis, yra vaikų apsauga. Pateiksiu keletą įžvalgų, kurios remiasi 62 struktūruotais kokybiniais interviu su vaikų dienos centrų (VDC) darbuotojais bei statistiniais duomenimis, apibūdinančiais socialinę vaikų gerovę Lietuvoje.

9 iš 10 skurstančių, neprižiūrėtų vaikų paslaugų negauna

Pagalbos poreikis skurstantiems, neprižiūrėtiems ar smurtą patyrusiems vaikams yra milžiniškas. Viešojoje erdvėje dažniausiai kalbama apie socialinės rizikos šeimas. Tačiau problema yra daug platesnė – beveik trečdalis Lietuvos vaikų gyvena tik su vienu iš tėvų. Šiose šeimose skursta net 41,7 proc. jose augančių vaikų. Bendrai visoje Lietuvoje ties skurdo riba gyvena 132 660 vaikų (įvertinus ir gaunamas išmokas).

2015 m. Vaikų dienos centruose pagalbą gavo iš viso 6730 vaikų. Tai apima tik apie 5 proc. vaikų, kuriems reikia pagalbos, ir tik 35 proc. rizikos šeimose augančių vaikų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, 2018 m. pradžioje VDC lankė 9348 vaikai. Panašus skaičius yra ir augančių globos sistemoje, t. y. globojamų šeimoje, šeimynoje ar globos namuose. Paslaugų negaunančių vaikų lieka daugiau nei šimtas tūkstančių.

Bendrai visoje Lietuvoje ties skurdo riba gyvena 132 660 vaikų (Pixabay nuotr.)

Skurdas ir vaikų nepriežiūra yra susiję. Ypač jei vaikas auga vienišos motinos (rečiau tėvo) šeimoje. Tokiomis sąlygomis prižiūrėti vaiką yra iššūkis. Todėl neatsitiktinai girdime, kaip naštos neištvėrusios motinos pakelia prieš save ranką, o kaimynai tik gūžčioja pečiais: „buvo tvarkinga šeima, dirbo, rūpinosi vaikais“. Tokioms šeimoms itin reikalinga VDC pagalba. Jei tėvai dirba ir balansuoja ties skurdo riba arba gyvena skurde po išmokų, vien socialinio darbuotojo ar psichologo pagalbos niekada nepakaks. Šioms šeimoms reikia realios, apčiuopiamos pagalbos – vaikų priežiūros VDC.

Vaikai, kurie auga socialinės rizikos šeimose, patiria tėvų nepriežiūros, piktnaudžiavimo alkoholiu, apleistumo, smurto artimoje aplinkoje ir skurdo realybę. Nereto iš minimų vaikų kasdienybė bėga vieno kambario bendrabučio tipo kambarėlyje, padedant tėvams auginti kitus brolius ar seseris, o piktnaudžiaujančių alkoholiu asmenų šeimose – rūpinantis savo tėvais. Šie vaikai patiria nuolatinį stresą.

VDC suteikia esminę pagalbą tokiomis sąlygomis augantiems vaikams: čia jiems ne tik padedama ruošti pamokas, suteikiamas maitinimas ir vieta leisti laiką, bet ir duodama galimybė pasidalinti panašiomis patirtimis tarpusavyje, įgyti pasitikėjimo, atskleisti smurtą, savo sunkumus, rūpesčius ir baimes. VDC yra realus būdas mažinti vaikų ir jų tėvų atskirtį, savižudybes ir smurtą.

Vaikų skurdas, dienos centrų poreikis, valstybės skiriama parama ir savivaldybių kitur panaudoti pinigai, skirti socialinei paramai

Socialinei paramai skirtos lėšos – išsklaidytos

Pagal dabartinę teisinę aplinką socialinei paramai ir paslaugoms skirtos lėšos yra griežtai reglamentuotos daugeliu įstatymų. Tačiau nei vienas iš jų nenumato praktinio mechanizmo, kaip lėšos, skirtos socialinei paramai ir socialinės atskirties mažinimui, galėtų pasiekti nevyriausybinius vaikų dienos centrus, kurių paslaugos šiandieninėms šeimoms yra gyvybiškai reikalingos. Praktinis mechanizmas užtikrina pašalpų mokėjimą, nemokamą vaikų maitinimą ugdymo įstaigose ir vaikų globos finansavimą, bet ne socialinių paslaugų vaikams teikimą, kol jie auga su tėvais. Už socialines paslaugas atsakingi savivaldybių darbuotojai turi nueiti kryžiaus kelius, kad savivaldybių tarybos įsteigtų VDC.

Praktika parodė, kad socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis yra mažai veiksmingas. Daugeliu atveju jis ir negali būti kitoks dėl susidariusios padėties pagalbos vaikams sistemoje. Kartojimas, kad trūksta pinigų, šiuo atveju tikrai netinka. Milijonai eurų, skirtų socialinei paramai, savivaldybėse metai iš metų yra panaudojami kitoms reikmėms, išsklaidytai, nekuriant ilgalaikės ir tvarios sistemos.

Praktinis mechanizmas užtikrina pašalpų mokėjimą, nemokamą vaikų maitinimą ugdymo įstaigose ir vaikų globos finansavimą, bet ne socialinių paslaugų vaikams teikimą, kol jie auga su tėvais (Pixabay nuotr.)

Nuo pat pirmųjų vaikų dienos centrų įsisteigimo 1996 m., jie vis dar nėra integruoti į bendrą socialinių paslaugų ir paramos sistemą. VDC išlieka projektu jau daugiau nei 20 metų. Tačiau yra sukurtos sąlygos, kaip viešą (valstybės ir savivaldybių) atsakomybę paversti privačia, t. y. vien nevyriausybiniuose VDC dirbančiųjų asmeniniu reikalu. Teisiškai socialinių paslaugų organizavimas VDC yra savarankiška savivaldybių funkcija, t. y. kaip ją atlikti, kam finansavimą skirti ar visai neskirti sprendžia savivaldybių tarybos. Jei savivaldybių tarybos neturi politinės valios (praktika parodė, kad dauguma jos ir neturi), net profesionaliausi už socialines paslaugas atsakingi darbuotojai nieko padaryti negali.

Prof. Ilona Tamutienė, Vytauto Didžiojo universitetas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, 2018 m. pradžioje šalyje veikia 369 VDC, kuriuos lanko 9348 vaikai. Trečdalis jų (123) yra įsteigti savivaldybės, o likę 66 proc. veikia prie nevyriausybinių organizacijų, religinių bendruomenių ar kitų organizacijų ir įstaigų.

Tiesa, ministerija jau seniai deklaruoja remianti vaikų dienos centrus, tačiau ši parama yra daugiau nei 40 kartų mažesnė (2017 m. – net 44 kartus) nei savivaldybių sutaupomos lėšos, skirtos nepasiturinčių gyventojų socialinei paramai. Nacionalinės valdžios vaidmuo čia yra esminis. Valstybinių institucijų kompetencija apima gebėjimą pamatyti, kas vyksta Lietuvoje ir sustyguoti sistemą taip, kad nebūtų didinama socialinė atskirtis, o lėšos, skirtos socialinei paramai, nebūtų naudojamos kitiems tikslams. Kol kas šis vaidmuo nėra atliekamas profesionaliai, nes per daugiau nei 20 metų nuo pirmųjų VDC įsisteigimo Lietuvoje taip ir nerasta būdo, kaip juos iš laikino projekto integruoti į bendrą socialinių paslaugų sistemą. Esminiai dalykai, dėl kurių esame „užstrigę“, priklauso nuo nacionalinio lygio valdžios sprendimų, nes savivaldoje problemą spręsti pavyksta tik išskirtinai kelioms savivaldybėms.

Vaikų dienos centrų iššūkiai

Vaikų dienos centrai susiduria su dvigubu iššūkiu – kaip padėti vaikams ir kaip išgyventi patiems. Tam, kad užtikrintų bent minimalią veiklą, nevyriausybiniai VDC sukasi, kaip gali. Jie teikia paraiškas ministerijos ar savivaldybių skelbiamuose konkursuose, ieško rėmėjų. Jų iššūkiai panašūs į skurde gyvenančių šeimų, kurios turi kreiptis socialinės paramos, o ją gavusios vis tiek gyvena skurde. VDC turi atlikti milžinišką biurokratinį darbą ruošdami projektus, dalyvaudami konkursuose ir laukdami nežinioje, ar bus ir kiek bus finansuoti, teikdami ataskaitas finansuotojams.

Greta to, šie centrai turi atlikti ir tą veiklą, vardan kurios ir įsikūrė – teikti paslaugas vaikams ir jų šeimoms. Jų atlyginimai yra minimalūs arba vos didesni, o kai kurių nesiekia ir minimalaus, nes jie dirba nepilnu etatu. Yra centrų, kuriuose tris mėnesius, kol finansavimas nepasiekė, darbuotojams darbo stažas nutrūksta, jie dirba centre savanoriškais pagrindais.

Tokiomis nuolatinio streso sąlygomis dirba du trečdaliai visų VDC, o jų veikla gyvybiškai priklausoma nuo SADM konkursinio projektinio finansavimo. Maksimali vienam VDC projektui skiriama suma 2017 m. buvo 14 500 eurų. Nepriklausomai nuo VDC lankančių vaikų skaičiaus ar centrų statuso, finansavimas konkurso būdu gali būti skiriamas tiek savivaldybės išlaikomų, tiek nevyriausybinių VDC projektams. Į šią sumą įeina visos išlaidos. Vidutiniškai 25 vaikus prižiūrinčiam vaikų dienos centrui mėnesiui tenka apie 1200 eurų visoms išlaidoms (atlyginimams, vaikų maitinimui ir pan.).

Pagal formalius reikalavimus, tam, kad nevyriausybinis VDC galėtų dalyvauti SADM organizuojamuose konkursuose centro veiklai finansuoti, ne mažiau kaip 10 proc. projekto turi remti savivaldybė. Ko gero, šie formaliai reikalaujami 10 procentų (nuo ministerijos maksimalios projektui skiriamos sumos – 1450 eurų) ir atskleidžia vaizdą, kaip savivaldybės „rūpinasi“ VDC. 10 proc. parama dažniausiai ir buvo nurodyta, nors aiškėja ir „popieriniai“ šios paramos kontūrai (parašo garantinį raštą, kad rems, ir to užtenka pateikti konkursui paraišką). Devyni iš tirtų nevyriausybinių vaikų dienos centrų nurodė, kad iš savivaldybės 2017 m. jokio finansavimo negavo. 2 lentelėje pateikiami susisteminti tipiniai tyrime dalyvavusių VDC atsakymai – nuo paramos neskyrimo iki keleto išimtinių atvejų, kai buvo skirta didesnė parama.

Savivaldybių indėlis remiant nevyriausybinius VDC. Tipinį paramos būdą atitinkantys originalūs tiriamųjų atsakymai

Išeitis yra

Dešimtmečiais tebesitęsiantis apgailėtinas savivaldybių savarankiškosios funkcijos realizavimas, kalbant apie VDC vystymą, akivaizdžiai liudija negebėjimą spręsti ir/ar problemos ignoravimą. Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai leidžia savivaldybėms nieko nedaryti, arba daryti simboliškai. Siekiant pakeisti padėtį, nacionalinės valdžios vaidmuo yra esminis. Toliau pristatysiu siūlymus LR Seimui.

Tam, kad būtų reikšmingai sprendžiamos tokios problemos, kaip ketvirčio visų Lietuvos vaikų skurdas (po išmokų), vaikų, kenčiančių nuo nepriežiūros ir smurto, bei trečdalio vaikų, gyvenančių tik su vienu iš tėvų, rūpesčiai, socialinės priežiūros paslaugų organizavimas vaikų dienos centruose turi tapti valstybine savivaldybei deleguota funkcija, o praktiniam įgyvendinimui sutelkti visi resursai, įskaitant nevyriausybinį sektorių. Būtų pats laikas suprasti, kad nevyriausybinės ir religinės organizacijos, prie kurių veikia VDC, nėra konkurentės, jos dirba vargstančių vaikų ir jų šeimų, žmogaus labui. Sistema turi veikti taip, kad šie centrai turėtų galimybę didžiąją laiko darbo skirti vaikui, o ne biurokratijai.

Seimui turint geros politinės valios, situaciją galima lengvai pataisyti vienu sakiniu papildžius Vietos savivaldos įstatymą, priskiriant socialinę priežiūrą vaikų dienos centruose prie savivaldybei perduotų funkcijų. Siekiant sėkmingo įgyvendinimo, Socialinių paslaugų įstatymą reikėtų papildyti VDC apibrėžimu. Šis apibrėžimas turi integruoti akcentą, kad VDC yra teikiama specializuota vaiko dienos priežiūra, kurią siūlo nevyriausybinės, religinės, privačios, viešosios ar kito juridinio statuso organizacijos. Taip vaikų dienos centrai, veikiantys vyriausybiniame ir nevyriausybiniame sektoriuose, būtų solidarizuoti ir pripažinti kaip lygiaverčiai paslaugų teikėjai.

Tam, kad būtų reikšmingai sprendžiamos tokios problemos, kaip ketvirčio visų Lietuvos vaikų skurdas (po išmokų), vaikų, kenčiančių nuo nepriežiūros ir smurto, bei trečdalio vaikų, gyvenančių tik su vienu iš tėvų, rūpesčiai, socialinės priežiūros paslaugų organizavimas vaikų dienos centruose turi tapti valstybine savivaldybei deleguota funkcija

LR Vyriausybė ir SADM gali nustatyti būdą, kaip savivaldybės turi užtikrinti vaikų dienos centrų veiklą. Vyriausybė vaidina esminį vaidmenį, užtikrindama praktinį proceso įgyvendinimą. Ji savo nutarimu tvirtina socialinių paslaugų katalogą, į kurį yra įtraukti VDC, tačiau paslaugų teikėjų gretose turi atsirasti vietos ir NVO, religinėms bei viešosioms įstaigoms, prie kurių veikia VDC.

Vyriausybė nustato būdus, kaip organizuojamas paslaugų teikimas, todėl turėtų atsisakyti projektinio finansavimo ir viešųjų pirkimų. Šių būdų esmė yra pasirinkti pigiausią paslaugos teikėją iš daugelio. Kadangi vaikų dienos centrų poreikis yra žymiai didesnis už pasiūlą, šie būdai netinka. Jie tik apkrauna biurokratija ir tinka toms gerovės šalims, kur paslaugų prikurta tiek, kad teikėjai turi varžytis tarpusavyje. Taip sutaupoma pinigų. Lietuvoje VDC neturi ką taupyti, skursta, o savivaldybės socialinei paramai skirtų lėšų nepanaudoja vaikų ir jų šeimų gerovei užtikrinti.

Optimalus variantas būtų finansavimas sutarčių pagrindu. Tai padaryti galima į mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą integruojant skyrių, susijusį su apmokėjimu už vaiką dienos centre. Analogiškai reikia papildyti ir Socialinių paslaugų finansavimo ir lėšų apskaičiavimo metodiką. Labai svarbu, kad šiuose dokumentuose būtų pabrėžta, kad vaikų dienos centrus savivaldybė finansuoja tiesiogiai, sudarydama sutartis dėl vaiko specialios priežiūros VDC išlaidų finansavimo.

Seimui ir Vyriausybei atlikus tokius darbus, savivaldos lygyje reikalai nuo deklaratyvių tikslų ir manipuliacinio pliusiukų dėliojimo pakryptų link reikšmingo socialinės atskirties mažinimo. Bendrai turime suprasti ir pripažinti, kad žmonės, tarp jų ir vaikai, yra didžiausias valstybės turtas.

Prof. Ilona Tamutienė, Vytauto Didžiojo universitetas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas

Komentarai

komentarai(-ų)