Alytaus ligoninės COVID-19 skyriuje savanoriaujanti prokurorė: labiausiai čia vertėtų apsilankyti skeptikams

Prokurorė Rita Sabaitė (37) kas vakarą maunasi apsaugos kostiumą ir eina padėti Alytaus ligoninės Covid-19 skyriaus medikams. Ji – pirmoji savanorė šiame skyriuje, kas vakarą čia praleidžianti po 3 valandas.

„O dvasią jie patys palaiko, paremdami vieni kitus, neprarasdami optimizmo, palaikydami, padėdami vieni kitiems“

Daug metų Alytuje gyvenusi, dirbusi ir šio miesto ligoninėje savanoriaujanti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokurorė R. Sabaitė teigia, kad apsaugos priemonių ligoninei užtenka, bet tikrai  trūksta papildomų rankų. O labiausiai ligoninių Covid skyriuose ji siūlo apsilankyti skeptikams, nes tik iš arti pamačius tampa akivaizdu, kokia ši liga pavojinga.

Užverčiate prokurorės darbo dokumentus ir kas vakarą iš Daugų vykstate savanoriauti į Alytaus ligoninės Covid-19 skyrių. Ką ten darote?

Padedu slaugytojoms ir seselėms, darbai tokiame skyriuje – patys įvairiausi. Su slaugytojomis kartu prižiūrime ligonius: vartome, kad neatsirastų pragulų, keičiame sauskelnes, maitiname, perrengiame, keičiame patalynę, dezinfekuojame paviršius ir kitas naudojamas priemones ar įrankius. Su sesutėmis matuojame temperatūrą, deguonies kiekį kraujyje bei spaudimą.

Savanoriauju kas vakarą nuo 17 iki 20 valandos, nes tada – vakarienės metas, daugiausiai pagalbos reikia.

Kaip viskas atrodo – atvažiuojate kas vakarą ir nežinote, kas laukia?..

Kiekvienas vakaras prasideda nuo kruopštaus apsirengimo – apsauginio kostiumo bei kitų apsaugos priemonių. Būtina apsirengti taisyklingai ir pagal eiliškumą, o dar svarbiau – teisingai nusirengti, nes tik taip iki minimumo sumažinama rizika užsikrėsti. O kas laukia, tikrai nežinau. Darbas nemonotoniškas ir nenuspėjamas.

Rita Sabaitė

Esate savanoriškos organizacijos narė, prieš metus įkūrėte Alytaus moterų LIONS klubą ir sakote, kad tikrai reiktų paskatinti daugiau žmonių savanoriauti kovoje su koronavirusu. Kokių žmonių labiausiai reikėtų?

Savanoriauti nereikia turėti jokių ypatingų gebėjimų. Svarbiausia noras, pasiryžimas bei atsakomybės jausmas. Visus darbus darome kartu – būname bent dviese. Personalas labai draugiškas ir geranoriškas –viską paaiškina.

O savanorystę būtina skatinti, nes, pavyzdžiui, dabar keturioms šio skyriaus darbuotojoms patvirtinti teigiami covid testai. Sudarinėjami nauji darbo grafikai, žmogiškųjų išteklių neužtenka, slaugytojoms teks dirbti po vieną. Vienai dirbti fiziškai yra tikrai sunku.

Pastebite, kad medikai pervargę. Jūsų akimis, ką jiems tenka išgyventi ir kas padeda palaikyti medikų dvasinę būseną?

Tikrai nėra lengva dirbti, kai skyriuje užpildytos praktiškai visos lovos. Sunku dirbti ne tik dėl tokios gausos pacientų, bet ir nuolat būti su visomis apsaugos priemonėmis. Juk tomis valandomis, kai dirbama Covid skyriuje, net į tualetą nueiti negalima, nes reiktų keisti visą aprangą. Tik pati pabuvusi su tuo kostiumu, supratau, ką reiškia kaukės nuspausta nosis ar kakta. O dvasią jie patys palaiko, paremdami vieni kitus, neprarasdami optimizmo, palaikydami, padėdami vieni kitiems, nes juk supranta, kad toks jų darbas, atsidavimas savo pasirinktai profesijai.

Koks buvo jūsų pirmas vakaras?

Pirmąjį vakarą stengiausi kuo daugiau sužinoti, kaip ir ką reikia daryti, kur kas padėta, kokios tvarkos reikia laikytis. Greitai viską perpratau.

Kas jus labiausiai sujaudino savanoriaujant Covid skyriuje?

Labiausiai jaudina kritiniai momentai. Vieną vakarą maitinau senuką, kitą vakarą jau radau prie jo degančią žvakutę. Turbūt sunkiausia tvarkytis su emocijomis, nes žmogui, ten nuolat nedirbančiam, mirtis nėra kasdienis, įprastas dalykas.

Kad žmonės suprastų, jog ši liga tikrai pavojinga, reiktų į šį skyrių ateiti padirbėti skeptikams. Kai pamatai dūstančius žmones nuo jauno iki garbaus amžiaus, supranti, su kokia rimta situacija kovoja visas pasaulis. Čia jau ne straipsnių antraštės.

Ar teko pasikalbėti su pačiais Covid ligoniais? Kokios jų mintys?

Žinoma, kad pasikalbame. Visi be išimties nori kuo greičiau iš šio skyriaus ištrūkti ir atgauti įprastą galimybę kvėpuoti be aparatų. Turbūt sunku suprasti tiems, kurie to nepatyrė. Kaip kartais nevertiname paprastų dalykų ir suprantame tik jau labai skaudžiai su tuo susidūrę.

Daug ligonių ir personalo man sakė, kad jiems nuostabą kelia, jog atsiranda savanorių, ateinančių į šį skyrių. Taigi, tokia savanorystė ne tik prasmingas darbas, bet ir galimybė parodyti, kad mums rūpi, kad turime supratimo ir empatijos kito skausmui. Kad galime susivienyti kaip bendruomenė ir padėti vieni kitiems. Tokioje situacijoje mes tiesiog turime būti žmonės, nepraradę žmogiškumo.

Kaip gali padėti humanitarinės organizacijos, kaip jūsų atstovaujamas Alytaus LIONS moterų klubas?

LIONS klubų savanorių visos Lietuvos mastu yra tikrai nemažai – 700. Galime eiti savanoriauti patys arba per artimą kontaktą paraginti tai daryti kitus. Turbūt tiesiausias kelias – susisiekti su savo miesto Raudonojo Kryžiaus padaliniu. Jie yra tarpininkai tarp gydymo ir kitų įstaigų, kurioms reikia savanorių, jie ir apmoko savanorius. Juk nebūtinai bus siūloma savanoriauti Covid skyriuje. Skirtingose įstaigose skirtingi ir poreikiai.

Kaip, pabuvusi savanore, apibūdintumėte realią situaciją?

Mūsų kartai neteko pamatyti karo, tremties ar kitų baisių dalykų, tačiau kiekvienas galime padėti medikams įveikti šios pandemijos karą. Tai vienaip ar kitaip palietė kiekvieną iš mūsų. Jei nori ką nors pakeisti, visada reikia pradėti nuo savęs. Vieniems užtektų pabūti namuose, kiti, įsivertinę savas rizikas, galime stoti į priešakines linijas.

Mane pačią tapti savanore paskatino vidinis pareigos jausmas. Duotą priesaiką valstybei suprantu ne tik kaip sąžiningą tarnybinių pareigų vykdymą. Anketą Raudono Kyžiaus puslapyje užpildžiau dar gruodžio viduryje. Nesu prasirgusi ir nesu pasiskiepijusi nuo Covid infekcijos. Apie skiepus savanoriams tuo metu dar nebuvo net kalbos. Bet tikrai džiaugiuosi, kad šalies Vyriausybė priėmė sprendimą skiepyti ir savanorius. Sausio vidury jau turėčiau gauti pirmąjį skiepą. Tada bus dar drąsiau peržengti Raudonosios Zonos slenkstį. Labai tikiuosi, kad tai kai kuriems žmonėms tai taps motyvacija, kuri skatins eiti savanoriauti.

Komentarai

komentarai(-ų)