Atidaroma paroda – Kaimo gyventojų portretai

Antanas Zenkevičius gimė 1925 m. Tamuliškių kaime Krokialaukio valsčiuje Alytaus apskrityje. Mokėsi Krokialaukio mokykloje, kur baigė 6 skyrius. Vėliau mokėsi Alytaus amatų mokykloje staliaus amato. A. Zenkevičiaus tėvas mirė labai jaunas, paliko pulką mažų vaikų. Antanas buvo vyriausias iš sūnų, sulaukęs pilnametystės. Jaunuolis buvo labai gabus, tačiau mokytis nebuvo galimybių – reikėjo padėti mamai išmaitinti gausią šeimą, išmokyti brolius ir seseris. Namuose turėjo savo dirbtuvę, gamino lovas, spintas, stalus, taburetes, komodas ir kitus reikalingus baldus ir netgi karstus, kaimo kryžius. Sovietmečiu kolūkyje dirbo brigadininku, statybų inžinieriumi, statė karvių kompleksus, dirbtuves, gyvenamus namus, ūkinius pastatus. Suspėjo visur: dainavo ir grojo akordeonu per šventes, giedojo laidotuvėse, bažnytiniame chore, dalyvavo bažnyčios tarybos darbe.

Parodoje – Krokialaukio ir aplinkinių kaimų žmonių portretai ir jų kasdienio gyvenimo vaizdai iš 1951–1955 m. laikotarpio

Jauniausias brolis Stasys prisimena:

Antanas buvo visų darbų meistras, turėjo auksines rankas, bet labiausiai visoje apylinkėje išgarsėjo kaip geras fotografas. Visas šio sudėtingo meno paslaptis išmoko savarankiškai. Be brolio fotografo paslaugų neapsėjo vestuvės, laidotuvės, įvairios šventės, kultūriniai renginiai. Kviesdavo jį ir į abiturientų mokyklos baigimo iškilmes. Tais laikais kaime nebuvo elektros, o be jos neįmanoma buvo gaminti nuotraukų. Tada brolis sugalvojo vietoj elektros naudoti saulės šviesą. Pasidarė erdvią spintą (aišku, sandarią, kad nebūtų plyšių), jos viršuje išpjovė angą, per kurią patekdavo vidun tiesioginiai saulės spinduliai į didintuvą. Stipri saulės šviesa atstojo elektros lemputės šviesą. Tokiu būdu iš išryškintų fotonegatyvų galėjo spausdinti ir didinti norimo formato nuotraukas. Ta spinta turėjo stovėti kieme, nes saulės spinduliai turėjo šviesti tiesiogiai iš viršaus. Apylinkėje buvo dar keletas fotomėgėjų, bet nuotraukas pagaminti atnešdavo broliui, nes patys nesugebėdavo atlikti tokių kruopščių, subtilių darbų. Žiemos metu nuotraukų gaminti važiuodavo į Alytų pas seserį Onutę. Iš fotografijos brolis gaudavo papildomų pajamų, nes susikūrus kolūkiams atlyginimas už darbą būdavo labai mažas. Žmonės prasimaitinti turėjo iš skirtų šeimai 60 arų žemės. Mama tais laikais, sulaukusi pensijinio amžiaus, jokios pensijos negavo, nors pagimdė ir užaugino devynis vaikus.

Apie 1965 metus, o gal ir anksčiau, melioracijos darbai pasiekė ir mūsų kaimą, todėl sodybas žmonės turėjo palikt, jas nusigriauti ir persikelti gyvent į Krokialaukį. Broliai Antanas ir Algirdas patys pasistatė gyvenamus ir ūkinius pastatus padedami kitų brolių. Antanas vėliau dirbo statybininkų brigadoje brigadininku.

Antanas, kaip minėjau, turėjo auksines rankas: pasigamino malūną, traktoriuką su priekaba, su kuriuo susiveždavo iš pievų šieną, iš laukų nukastas daržoves ir kt. Neatsisakydavo padėti ir kaimynams, nes gyvenvietėje niekas arklio neturėjo. Žinoma, nepamiršo jis ir fotografavimo.

Antanas labai mėgo fotografuoti. Fotografavo vestuves, laidotuves, kolūkio darbus, kultūros namų artistų pasirodymus, fiksavo kaimo, šeimų gyvenimo akimirkas. Šis užsiėmimas buvo ir vienas iš pragyvenimo šaltinių. Pagamindavo po 100 nuotraukų, kurių 1 vnt. kainuodavo 20 kapeikų. Antanui tekdavo gaminti ir proginius atvirukus: nufotografuodavo patikusį paveiksliuką, pagamindavo nuotrauką, ją paspalvindavo ir padovanodavo savo artimiesiems arba parduodavo. Pasveikinimų tekstams turėdavo užrašų knygelę, į kurią užsirašydavo tinkamus žodžius, atminimus, dainų posmus.

Jis nebuvo toks šviesuolis, kurio namuose lentynos lūžo nuo knygų gausos, bet visa šviesa ir šiluma sklido iš širdies – protas, gyvenimiška patirtis, nuoširdumas. Mėgo fotografuoti būsimą žmoną, mamą, vėliau vaikus. A. Zenkevičius buvo ne tik apylinkės fotografas, bet ir savotiškas metraštininkas – kaupė visa, kas turėjo vertę.

Parodoje – Krokialaukio ir aplinkinių kaimų žmonių portretai ir jų kasdienio gyvenimo vaizdai iš 1951–1955 m. laikotarpio. Fotografijų negatyvai padovanoti Alytaus kraštotyros muziejui.

Komentarai

komentarai(-ų)