Atviras lėlių teatro „Aitvaras“ įkūrėjos Loretos Skruibienės laiškas

Atviras lėlių teatro „Aitvaras“ įkūrėjos Loretos Skruibienės laiškas

Atviras lėlių teatro „Aitvaras“ įkūrėjos Loretos Skruibienės laiškas  FM99 (1)Kaip ir kada atsirado lėlių teatras Alytuje pasakoti nesiruošiu tik noriu priminti ir prisiminti, kad ateinantys 2015 metai „Aitvarui“ jubiliejiniai, nes rudenį pradėsime (jeigu pradėsime) dvidešimtajį savo kūrybinės veiklos sezoną.

Manau niekam ne paslaptis, kad „Aitvaras“ gyvena iš dotuojamų projektinių lėšų, kasmet dalyvaudamas skelbiamuose miesto savivaldybės bendrosios kultūros ugdymo finansavimo projektuose, LR Kultūros ministerijos ir iš savo veiklos uždirbamų lėšų. Manau negėda ir tai visai normalu, kad teatras (lėlių teatras) darbuotojus samdo pagal autorines sutartis už savo uždirbtas iš kūrybinės veiklos lėšas. Na, ir teigiant, kad teatras – tai ne bandelių kepykla (atsiprašau tų žmonių, kurie kepa bandeles – tai tik metafora arba palyginimas) lėlių teatras Aitvaras kas ketverius metus ( atėjus į valdžią naujiems politikams ir naujam merui) kreipiamės į šiuos asmenis prašydami suteikti, padėti ar kaip kitaip įvardindami pastovesnio finansavimo, kad galėtume skirti daugiau laiko kūrybai ir išlaikyti lėlių kambaryje spektaklius. Tai motyvuodami teatro vaikams reikšme asmenybės formavime. Manome, kad tai yra normalu ir tikrai ne dėl išskirtinumo.

„Aitvaras“ didžiuojasi už kūrybinę veiklą 2003 metais LR Kultūros ministerijos suteiktu profesionalaus teatro statusu. Apdovanojimų ir diplomų per šiuos metus pelnyta tiek, kad sunku sutalpinti nedidelėse teatro patalpose. Mes kuklūs – dėl kiekvieno pykštelėjimo nešaukiam, o kantriai dirbam ir kuriam – tuščiažodžiavimams ir savimylai laiko neturime. Džiaugiamės tuo, kad Alytų garsinome tarptautiniais festivaliais, konkursais „Aitvaras“. Surengta jų dešimt. Iš kultūrinio miesto žemėlapio jis  išnyko vienam, o gal keletui politikų suabejojus jų reikalingumu, prasmingumu ir nekomerciškumu. Nors kultūrinė ir edukacinė šio festivalio vertė ir reikšmė buvo įvertinta tarptautiniu mastu.

Atviras lėlių teatro „Aitvaras“ įkūrėjos Loretos Skruibienės laiškas  FM99 (2)Na, ir taip pat ne paslaptis, kad lėlių teatras „Aitvaras“ savo Lėlių kambarį yra įkūręs Alytaus miesto teatro patalpose pagal panaudos sutartį su savivaldybe nuo 2003 metų ją pratęsdami kas penkeri metai. Konstatuoju faktą, kad ši sutartis baigė galioti 2013 metų kovo mėnesį.

Ne paslaptis ir tai, kad ilgus metus lėlių teatras kentė trečio brolio likimą, kęsdamas gerbiamų teatro režisierių A.Kinderio ir D. Kymantaitės arogancijos ir asmeninio susidorojimo mechanizmą, mat šių eilučių autorė kažkada seniai seniai šias personas įleido į lėlių teatro studiją kuri per keletą metų tapo teatro studija, o vėliau ir miesto teatru.

Senomis komunizmo ir socializmo idėjomis ir darbais apkerpėjusį teatrą pagaliau išvadavo nauja perspektyvi persona Laura Radzevičiūtė. „Aitvarui“ atrodė, kad pagaliau į jų kiemą atėjo šventė. Pasirodė, kad žmogus pilnas gerų idėjų ir plačių pažinčių bei pažiūrų leisiančių teatrą pakelti į aukštenę dimensiją, o lėlių teatras įjungtas į bendrą teatro visumą suteiks jam daugiau spalvų ir galimybių. Juolab, kad miesto politikai pagaliau atsiliepė į keleto dešimtmečių besitesiančią dilemą ir rado gražios bendradarbiavimo galimybės raktą, suteikdami miesto teatrui papildomą etatą ir tam skirdami papildomų pinigų. Ačiū jiems už tai. Aš tame nematau išskirtinumo. Dabar teatrų  junginiams Kultūros ministerija rengia įstatymą ir manau, kad tai puiki idėja.

Miesto teatro darbuotojams šis sprendimas sukėlė didelę sumaištį.

Laura Radzevičiūtė savo norais ir įvairiausių pavidalų ir formų pažadais „Aitvarą“ įjungti į bendrą teatro sistemą pusę metų tiesiog persekiojo. Tačiau apie rimtesnius derybinius reikalus kalbos niekuomet nebuvo. Prabėgo ruduo, žiema, pavasaris – „Aitvarui“ pažadai, teatrui teismai ir absurdiškos reformos, strategijos ir neaiškios perspektyvos. Prabėgo vasara atėjo ir numatytas naujas teatro sezonas, kuriame lėlių kambarys jau turėjo būti po miesto teatro vėliava. Derybų jokių. Atsirado reikalavimas  susimokėti už patalpų šildymą ir elektrą. Mes visai ne prieš tai. „Aitvaras“ ir iki tol mokėjo teatrui už lėlių kambario šildymą ir išnaudotą elektrą. Tačiau finansavimas lyg ir suteiktas, tik reikėtų normaliai susėsti ir aiškiai sudėlioti buvimo kartu sąlygas, tačiau direktorė nepasiduoda. Jokių kalbų ta tema nevyksta, tik pagrasinama teismu už skolas ir pasakymu, kad visus etatus užėmė teatro aktoriai, nes jie labai norėjo vadovauti.

Atviras lėlių teatro „Aitvaras“ įkūrėjos Loretos Skruibienės laiškas  FM99 (6)Po tokių kalbų „Aitvaras“ rugsėjo mėnesį atvėrė lėlių kambario duris. Kitą dieną prasidėjo keisti dalykai. „Aitvaro“ darbuotojai atėję į darbą rado užrakintas  ilgo koridoriaus, kuriuo paklaidžiojus galima rasti lėlių kambarį, duris. Ką gi, nieko nuostabaus – dažnai tos durys užrakintos, bet darbo valandomis niekas jų nerakindavo. Teatro direktorė paaiškino kad…“ nuo šiol taip bus, nes vaikščioja neaišku kas ir neaišku kur“.. ir liepė pabrėžiu liepė užrašyti ant durų raštelį, kad, norint patekti į lėlių kambarį, reikia kreiptis į teatro administraciją. Paprašius šį liepimą pateikti raštiškai to nebuvo padaryta. Pas mus klientai prarado galimybę patekti, o nuėję į teatro administraciją pasiteirauti, kaip patekti į lėlių kambarį, gaudavo darbuotojų atsakymą, kad neturi raktų.  Negana to, represijas prieš „Aitvarą“ pradėjo vykdyti ir teatro darbuotojai: garsioji teatro valytoja Ramunė užsiėmė sekimu, durų rakinėjimu, protestuodama nevalė tualetų, šviesų gesinimu, ponia Loreta Liausaitė po keistoko mūsų pokalbio telefonu gegužės mėnesį nustojo sveikintis, ponia teatro direktorės pavaduotoja Inesa Pilvelytė su savo nuostabia šypsena tvarkingai pasiūlydavo atrakinti koridoriaus duris, o vėliau su dar malonesne šypsena pro jas įėjus užrakindavo. Taip išgyvenome rugsėjį, spalį, lapkritį ir pirmą gruodžio savaitę.

Visai neseniai teatro direktorė pareiškė, kad jokių susitarimų nebus. Paaiškino, kad ji nieko nebijo –nei teismų nei politikų, ir viskas bus vykdoma tik pagal įstatymus. Jokia panaudos sutartis su „Aitvaru“ sudaryta nebus. Pasiūlė dalyvauti kažkokiame patalpų nuomos konkurse ir žadėjo numušti dėl mūsų kainas. „Aitvaras“ pareiškė, kad taip pat nieko nebijo ir apie jokius susitarimus bei konkursus nieko nežino. Po šio pokalbio durys buvo atrakintos.

Kitas etapas (nerimtai)  – „Aitvaras“ tapo politiniu įrankiu teatro direktorės politinio susidorojimo karuselėje. Vienas politikas vienoje laidoje aiškiai tai davė suprasti. Žinoma, „Aitvaro“ vardą pabūgo ištarti tik kukliai prasitarė, kad tas žmogus neturi teatre ką veikti, nebent plakatus klijuoti. Ir tai baisus dalykas savi nori prastumti savus. Aš kažkaip priėmiau labai asmeniškai. O gal klystu? Juk visko pasitaiko.

Atviras lėlių teatro „Aitvaras“ įkūrėjos Loretos Skruibienės laiškas  FM99 (5)Nenoriu kišti nosies į teatro vidinę veiklą, bet atleiskit už mano moterišką smalsumą kai gyveni pačioje teatro širdyje viską matai ir girdi. Nesuprantu tik vieno –  jeigu nenorima, kad lėlių kambarys veiktų po  miesto teatro vėliava, kodėl nesudaroma panaudos sutartis? Kodėl nesudarius panaudos sutarties reikalaujama susimokėti už patalpas? Juridinis rebusas? Kas jį spręs? Gal kas galėtų pasakyti priežastį? Kodėl miesto teatro kasoje neparduodami bilietai į lėlių kambaryje vykstančius spektaklius, nors yra sudaryta sutartis ir į kasą atiduoti bilietai? Kodėl žmonės skundžiasi, kad kasoje negalėjo nusipirkti net į miesto teatro spektaklius, nes kasininkei baigėsi darbo valandos? Kodėl miesto  teatro darbuotojai nepagarbiai elgiasi su lankytojais, atėjusiais į teatrą? Kodėl miesto teatro darbuotojai ieškantiems „Aitvaro“ atsako, kad tokio teatro visai nėra?

Kodėl kodėl kodėl? Visur kodėl? Man dažnai gėda už teatro darbuotojus ir jų elgesį. Žmonės apie teatro veiklą ir keistus darbuotojų veiksmus klausia visur – kirpykloje, turguje, gatvėje, parduotuvėse, autobusėlyje, išvykus į kitus Lietuvos miestus. Labai nejauku, patikėkit. Aš visai neatsakinga už tai, bet kažkodėl išklausyti ir bandyti kažką sapalioti, kad viskas susitvarkys turiu. Mane ir guodžia, ir užjaučia, kviečia išsikelti į kitą vietą. Jeigu atvirai tai jau pavargau nuo kitų prisvilintos košės smarvės. Per daug klausimų – darbo jokio – daug pykčio ir agresijos – įdomu kokį ženklą dėti – klausimą ar šauktuką –

Artėja pačios gražiausios metų šventės. Kiekvienas mūsų stengiamės prisiminti draugus, būti geresniais atlaidesniais sau savo artimui ir visai nepažįstamam, gražinti skolas, pasakyti gražų žodį, nusišypsoti ir suteikti vilties savo svajonėms.

Loreta Skruibienė

Loreta Skruibienė

Pabaigai noriu padėkoti „Aitvaro“ aktoriams Andriui  ir Rūtai,  administratorei Staselei ištvermingai atlaikiusiems uraganinį vėją ir nesileidusiems nubloškiamais.

„Aitvaro“ žiūrovui noriu padėkoti už ištikimybę ir norą ateiti į mūsų spektaklius. Jūs šaunuoliai- „Aitvarą“ surandate bet kur. Mylim mes jus,  kuriam jums ir tikime, kad kada nors Alytuje bus tikras lėlių teatras, į kurį Jūs atėję su visa šeima galėsite gražioje rūbinėje striukes ir paltus pasikabinti, mažoje kavinėje kavos, arbatos ar sulčių išgerti, patogiose kėdėse spektaklį pamatyti. Aš tikiu. Tikėkim kartu ir po 100 metų įvyks stebuklas.

Miesto teatro trupei – nepykit, kad pavadinsiu jus kolegomis palinkėsiu nemeluoti sau ir kitiems, nešmeižti, nepavydėti, nešantažuoti pagaliau pamilti savo artimą kaimyną, kolegą, aktyviau ir kūrybingiau kurti vaidmenis scenoje, o ne teatro koridoriuose ar kabinetuose, išmokti būti laisviems ir savo laisve neužgožti šalia esančių, dirbti ir būti tikrais teatro mūzos Melpomenės šaukliais Dzūkijoje.

Gerų, šiltų, jaukių ir stebuklingų metų.

Tai ne politinė agitacija ir straipsnis nebus apmokėtas iš politinės partijos lėšų.

Pagarbiai Jūsų Loreta Skruibienė

Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ direktorė

Lėlių teatro „Aitvaras“ nuotraukos

Komentarai

komentarai(-ų)