„Draugystė veža“ komanda pirmajame patirtiniame susitikime „Stiprybė tavyje“ laukia alytiškių!

Aut. Indrė Radžiukynienė

Socialinio projekto „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ savo kelionę pradeda Dzūkijos sostinėje – Alytuje! Susitikimas – nemokamas, tačiau visi norintys dalyvauti privalo iš anksto užsiregistruoti čia. Nekantriai laukiame Jūsų rugsėjo 15 d. 18 val. Alytaus miesto teatro Mažojoje salėje!

Tikime, kad iš šio motyvuojančio ir įkvepiančio susitikimo su labai įdomiais, pribloškiamos patirties,  optimistiškai į gyvenimą žvelgiančiais žmonėmis su fizine negalia, tačiau  milžiniška vidine galia, paliks ryškų įspaudą jūsų širdyse ir pakeis jūsų mąstymą. Pažadame, kad tai nebus nuobodi konferencija, nykūs teoriniai patarimai ar atbaidantys pamokslavimai. Dovanosime galimybę iš tikrųjų patirti, pažinti, pajausti, paliesti, pabūti kito žmogaus „kailyje“ – jūs turėsite unikalią galimybę sudalyvauti patirtiniuose mokymuose. Taip pat sužinosite,  kas yra socialinės dirbtuvės, apsaugotas būstas, kuo ypatinga būtis grupinio gyvenimo namuose, kokios aktualiausios regiono bendruomenės socialinės problemos.

Kadangi susitikimo centrinė ašis, be abejo, bus  nuoširdžiai asmenine patirtimi besidalijantys lektoriai, skubame supažindinti su keletu jų.

Labai tvirtos, atkaklios ir veiklios – Aistė Krušinskaitė bei Irma Jokštytė. Šiam susitikimui kartu merginos paruošė įsimintiną ir jaudinantį prisistatymą. Tai ne pirma bendra merginų patirtis – siekdamos mažinti atskirtį tarp sveikųjų ir neįgaliųjų Aistė ir Irma suvaidino rež. Karolinos Žernytės jungtiniame Kauno miesto kamerinio ir Pojūčių teatrų biografiniame spektaklyje „Supergalios“, kuris visai neseniai buvo įvertintas Kauno teatralų statulėle „Fortūna 2020“! Aistė ir Irma – tikrai ypatingos. Kaip ir jų istorijos. Pasiklausykite…

Žavinga, aktyvi, sportiška, valia ir nepaprasta stiprybe žavinti Aistė Krušinskaitė dar vaikystėje buvo nenuspėjama, judri ir išdykusi. O krepšinis – buvo ir yra didžioji merginos aistra. Aistė visuomet tryško energija ir optimizmu:  derino aukštuosius mokslus su darbu tėvų versle, vairavo motociklą, aktyviai sportavo, rasdavo laiko draugams, knygoms ir tiesiog ramiam poilsiui. Tačiau vienas vienintelis neatsargus veiksmas apvertė merginos gyvenimą aukštyn kojomis.

 Kai buvo 25-erių, mėgindama padaryti atsilenkimus mergina nukrito nuo poros metrų aukštyje buvusio turėklo ir patyrė stuburo traumą. Teko susidraugauti su… neįgaliojo vežimėliu. Gal ir keistai skamba, bet šis įvykis ne tik nepalaužė merginos, bet dar labiau ją sustiprino. Aistė neeikvojo savo energijos susitaikymui su ją ištikusiu likimu, bet susitelkė į sveikatos stiprinimą ir kitų užsibrėžtų tikslų siekimą – toliau sportavo, vijo šalin liūdnas mintis, o pamažu, kartu su kūnu tvirtėjo ir dvasia. Teko išmokti prisitaikyti prie kitokio gyvenimo sąlygų, naujo aplinkinių požiūrio, buvo labai sunkių akimirkų, bet atkalus darbas su savimi ir artimųjų palaikymas davė stulbinamus rezultatus. Sunkiausia buvo paminti savo išdidumą ir priimti siūlomą pagalbą. Sugrįžimui į pilnavertį gyvenimą prireikė pusantrų metų. Aistė nuo vaikystės turėjo išskirtinį humoro jausmą. Įvykus nelaimei ji dažnai šypsojosi pro ašaras, stengėsi savo ir kitų nuotaikas pakelti juokaudama, kvailiodama. Lūžis po traumos įvyko merginai sudalyvavus „Humoro klube“. Aistės pasirodymas sulaukė milžiniškos sėkmės ir didžiulio palaikymo. Mergina džiaugėsi, kad jai pavyko parodyti, jog neįgalūs žmonės gali būti savarankiški, linksmi, mokantys pasijuokti iš savęs. Ir įkvėpti sveikuosius. Viskas įvyko labai spontaniškai, ir nors Aistė neplanavo, tai peraugo į nuolatinius susitikimus su žmonėmis, griaunančius sienas tarp sveikųjų ir neįgaliųjų. 

Šiuo metu Aistė – įmonės vadovė, kurioje gaminami, taisomi odiniai gaminiai,  taip pat užsiimama reklaminių, motyvacinių projektų įgyvendinimu. Rugsėjo pradžioje Dirbančių neįgaliųjų asociacijos organizuotame renginyje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Aistei buvo įteiktas  apdovanojimas „Metų pokytis 2019“ kaip labiausiai neįgaliųjų įdarbinimu ir, apskritai,  neįgaliųjų bendruomene besirūpinančiai vadovei! Laisvalaikiu Aistė pildo ir senas savo svajones – dabar gyvena  Šventojoje, vos penkiasdešimt metrų nuo jūros. Ir vaidina. „Šiandien tai yra naujausia veikla, kuri dar tik skleidžiasi, bet vis stipriau įtraukia. Teatras suartina, dažnai sutapatina net ir visiškai skirtingus personažus ar žiūrovus. Labai norėtųsi, kad ir realus gyvenimas būtų kaip teatro scena, kuri skatina toleranciją, supratimą, atjautą ir nuoširdų norą pažinti, bendrauti, kurti kartu“, – sako mergina.  Net kai būna labai nelengva, Aistė stengiasi surasti dalykus, dėl kurių jaučiasi laiminga. O geriausiai „rūką nuo smegenų“ išsklaido nuoširdus rūpestis kitais. Tada nebelieka laiko gailėtis savęs.

Irma Jokštytė, pirmiausia, nenuorama menininkė, rašytoja, keliautoja, nuolatinė įvairių  seminarų, projektų, socialinių akcijų dalyvė ir tik po to… neregė nuo ankstyvos vaikystės.  Mergina tokia veikli, kad net nežino, kuriai sričiai save priskirti. „Darbuojuosi komunikacijos ir informacinės sklaidos srityje – esu radijo laidos žurnalistė, informacinės aplinkos prieinamumo konsultantė, vedu įvairius renginius tamsoje ir gilinuosi į komunikacijos svarbą bei reikšmę. Taip pat užsiimu kūrybine veikla: kuriu dainas, skiriu laiko ir aktorystei – bendradarbiauju su teatro režisierėmis Karolina Žernyte (spektaklis „Supergalios“) ir Erika Stankevičiūte (spektaklis „Geltona lietuje“). Manau, kad visas mano veiklas vienija bendras tikslas – dirbu žmonėms ir dėl jų. Dėl to, kad griūtų kuo daugiau visuomenę dalančių sienų“, – sako Irma. Nors fiziškai mergina nemato, tačiau kiek spalvų, potyrių, nuotykių, meilės žmonėms, prasmės ir optimizmo jos gyvenime! Irma yra puikus pavyzdys sveikiesiems – visas kliūtis įveikti arba apeiti, problemas paleisti arba išspręsti, svajones išpildyti arba uždaryti į stalčių galime tik mes patys!

Šešių mėnesių Irmai buvo diagnozuota retinoblastoma ( akies auglys). Daugiau nei po metų ji prarado ir antrąją akį. „Tai neteisinga, bet juk visko iš manęs neatėmė, liko dar labai daug. Neregystė – tai neatsiejama mano dalis, savastis, tai mano skiriamasis bruožas “, – štai taip mąsto mergina. Irma viliasi, kad ateis diena, kai jos gebėjimai, pasiekimai ar gražūs darbai bus svarbesni nei jos negalia ar analizės, kaip jaučiasi visi neregiai. Bendro atsakymo tikrai nėra. O ar galima atsakyti už visus žmones be negalios, kokia jų kasdienybė? Skirtingi žmonės, skirtingos patirtys. Iš kitos pusės, nėra nieko keisto, kad žmonėms rūpi neregių pasaulis. Juk labiausiai trikdo, baugina, stebina tie dalykai, kurių nepažįsti ir nesupranti.  Ir džiugu, kad sveikieji vis daugiau reiškia norą pažinti neįgaliuosius, kad pamažu mažėja atskirtis, laužomi stereotipai. Remdamasi tik savo asmenine patirtimi  Irma gali pasakyti, kad labiausiai jai trūksta laiko, nes tiek buityje, tiek viešoje erdvėje ji susiduria su įvairiomis kliūtimis, kurias įveikdama užtrunka ilgiau, dažnai prireikia pagalbos ir paramos. Dar merginą labai erzina rutininiai dalykai, todėl jos kasdienybė gana chaotiška.

Nuo tada, kai pradėjo gyventi savarankiškai mergina stengiasi visais įmanomais būdais pažinti, tyrinėti pasaulį – per skonį, uoslę, klausą, lytėjimą, supančius žmones. Turbūt todėl labai veiklios merginos gyvenime atsirado ir kelionės – apkeliauta apie 20 šalių. Pirmosios jų buvo daugiau susijusios su projektine veikla – lankytasi Rytų Europos, Skandinavijos šalyse, svečiuotasi Vokietijoje, Prancūzijoje, Airijoje. Kiekvienoje aplankytoje šalyje Irma, kad ir trumpam, atrasdavo naujus namus. Mergina negali apsieiti be žmonių pagalbos, todėl moka užmegzti su jais ryšį, kuris, dažniausiai, perauga į ilgalaikę draugystę, todėl turi draugų visame pasaulyje – keliauja ir su jais, vyksta pas neregius draugus – taip buvo aplankyta Turkija, Egiptas, Bahreinas, Indija. „Kelionės – tai pats nuostabiausias potyris, galimybė plėsti akiratį. Visada tiksliai žinau kelionės tikslą, taip pat – ko negalima daryti, ko reikia pasisaugoti ar kas gali būti pavojinga. Todėl kelionėse jaučiuosi saugiai. Iš jų visada grįžtu praturtėjusi, parsivežu kažką naujo į savo kolekciją – žmonių istorijas, garsus, kvapus, kalbas“, – atvirauja Irma. Mergina sako, kad jos gyvenimo receptas labai paprastas – tik pažinę savo baimes atrasime drąsą joms nugalėti. Tačiau tą kelią, kuriuo reiks eiti, išsirinkti  turėsime tik mes patys. 


Trečioji turo „Stiprybė tavyje“ lektorė – plungiškė Reda Aurylaitė. Maža ūgiu (1,24 cm), tačiau „didelė“ savo asmeninėmis savybėmis ir gebėjimas. Ši nuoširdi „kvatoklė“ savo optimizmu gali užkrėsti bet ką, nors jos gyvenimo kiekviena diena kupina iššūkių. Nuo gimimo Redai diagnozuota achondroplazija – kaulų augimo sutrikimas, sukeliantis neproporcingą kūno augimą. Mergaitė augo guvi, tačiau ūgiu nuo bendraamžių skyrėsi. Ji tikėjosi, kad „prisivys“ draugus, tačiau aštuonerių suprato, kad bus „kitokia“. Dėl suvokto fakto Redos gyvenimas nepasikeitė – nei vieną akimirką nesijautė atstumta, ignoruojama, nepatyrė patyčių, bet jautėsi mylima, globojama, saugoma ir už tai dėkinga nuostabiems savo draugams. „Niekada neverkdavau pagalvės apsikabinusi. Gal todėl, kad turėjau daug draugų, kurie mane gindavo nuo pašaipų, apie kurios pasakoju ir mokyklose, susitikimuose su vaikais. Aš nuo gimimo gyvenau pilnavertį gyvenimą, kaip ir visiems, būdavo ir  laimingesnių, ir liūdnesnių dienų. 2011 m. labai geras Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios klebonas Julius Meškauskas pasakė: „Reda, išmok minusą paversti pliusu!“ – šiuo posakiu vadovaujuosi iki šiol“, – atvirauja Reda.

Liga ir dabar Redai netrukdo nei džiaugtis gyvenimu, nei siekti tikslų. Mergina sako, kad visus darbus gali pasidaryti pati, tik tam turi skirti daug daugiau pastangų ir laiko nei sveikas žmogus. Nebent reikia prašytis pagalbos parduotuvėje, kai nepavyksta pasiekti trokštamų prekių. Redos gyvenime buvo visko – ne visada viskas pavykdavo sklandžiai. Ne kartą teko pakovoti už savo interesus – ir įrodant, kad gali šokti  ar abitūros egzaminus išlaikyti. Ypač nelengva mažaūgiams rasti darbą dėl tokiems žmonėms nepritaikytų darbo vietų. Nors Redos svajonė – studijuoti teatro meną – neišsipildė, ji pabaigė  kultūrinės veiklos vadybą, dirbo Žlibinų kultūros centro renginių organizatore. Šiuo metu mergina gyvena Druskininkuose, mokosi siuvėjos profesijos Profesinio mokymo centro „Žirmūnai“ filiale ir piešti M.K. Čiurlionio meno mokykloje, svajoja ir juda link svajonių išsipildymo.

„Kai išsilaisvini iš varžančių stereotipų, pakeiti mąstymą, tuomet ir suvoki, kad  „kitoks“ – tai ne „nurašytas“, o ypatingas žmogus“, – mano mergina. Šio suvokimo vedama  ir to paties gerojo klebono paskatinta Reda sugalvojo motyvacinius mokymus „Tu kitoks – tu ypatingas“, skirtus Tarptautinei tolerancijos dienai paminėti Lietuvoje, ir ši iniciatyva sulaukė didžiulio susidomėjimo. „Nesvarbu, kad kartais būna ne „mano“ dienų, kad kažkieno žvilgsnis atrodo „kreivas“. Taip kartais jaučiasi visi. Ir ūgis dėl to nekaltas. Svarbiausia niekada neprarasti vilties, optimizmo, noro bendrauti ir… geros nuotaikos“, – plačiai nusišypso Reda.

 Jeigu norite „gyvai“ išgirsti ne tik šių  merginų stulbinamas patirtis,  bet susipažinti su įtraukiančia ir dinamiška „Spanguolės dirbtuvėlių“ komanda (trapia kūnu, bet itin stipria siela, empatiškąja Rūta Kupčinskaite, jos vyru ir dirbtuvėlių „galva“ Tadu Bartaševičiumi, Rūtos ir Tado mintis realizuojančia, kūrybiškąja Dovile Kriukelyte), savarankiško gyvenimo namų „Būkime drauge“ įkūrėja, rūpestingąja Snieguole Butrimavičiene ir jos globotinėmis Jolanta Raulinaityte bei Reda Tiškute, būtinai ateikite!

Be to, jūsų laukia ir labai linksmas įvykis – galėsite padėti išrinkti vardą kartu su „Draugystės veža“ dalyviais keliaujančiu, mašinose ant saugos diržų patogiai įsitaisiusiu ir projekto simboliu tapusiu katinėliu, kurį sukūrė ir pasiuvo išradingoji Rūtelė iš „Spanguolės dirbtuvėlių“!

Drąsiai priimk kitą – tai galimybė susitikti su savimi!

Visus straipsnius apie „Draugystė veža“ turo susitikimus skaitykite  portale www.lrt.lt.

Renginio organizatoriai įsipareigoja laikytis visų saugumo rekomendacijų bei reikalavimų (dėl COVID-19).  

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/draugysteveza/

Turo „Stiprybė tavyje“ organizatoriai: Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. 
Turo rėmėjai: „Žalia giria“, superkeliones.lt.
Informacinis partneris: LRT

Komentarai

komentarai(-ų)