„FM99“ kultūra: JAU ŠIANDIEN ypatingų renginių gurmanams O. Koršunovo režisuota „Katedra“ Alytuje!

Didelis džiaugsmas tiems, kurie myli ypatingus kultūrinius renginius – Lietuvos nacionalinio dramos teatro gastrolės Alytuje spalio 10–11 dienomis! AKKC galėsime išvysti Justino Marcinkevičiaus „KATEDRĄ“, režisuotą legendinio Oskaro Koršunovo. Apie tai „FM99“ eteryje kalbėjome su aktoriumi, profesoriumi Vytautu Anužiu, – kviečiame pasiklausyti!

JUSTINO MARCINKEVIČIAUS „KATEDRĄ“ išvysti galėsime spalio 10 d. 18 val. ir spalio 11 d. 13 val.

Spektaklyje vaidina:

Laurynas, architektas — Marius Repšys

Masalskis, Vilniaus vyskupas, Lauryno mecenatas – Vytautas Anužis / Dainius Gavenonis

Ieva Teresė, vienuolė, buvusi Masalskio kambarinė — TomaVaškevičiūtė

Žmogus, buvęs Masalskio nuodėmklausys — Vytautas Rumšas / Darius Meškauskas

Abatė — Vitalija Mockevičiūtė / Nelė Savičenko

Motiejus, žibintininkas — Arūnas Sakalauskas / Martynas Nedzinskas ir kiti.

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Marcinkevičius per istorinę praeitį tiksliai įvardijo savo laiką. Deja, jo įžvalgos šiandien mums vėl skausmingai aktualios. Lauryno Gucevičiaus laikais Katedra buvo sugriauta, Marcinkevičiaus laiku ji buvo atimta, o dabar ji tiesiog užmiršta. Tokia, kokią ją įsivaizdavo Gucevičius ir Marcinkevičius. Neoklacisistinė Katedra, teigianti švietimo, demokratijos, tvirtos respublikos idėjas. Katedra, sukurta žmogui, anot Lauryno. Jungianti ir telkianti žmones ne tik kaip tikėjimo, bet ir kaip kultūros simbolis. Tačiau per Katedros įvaizdį ir jo praradimą matome, kaip kartojasi mūsų istorijos ratas. Atsimenu, kai Sąjūdis sugrąžino Katedros idėją. Tada buvo daug tikėjimo Tėvynės ateitimi. Dabar matome daug nusivylimo. Mes esame Europoje, tačiau tampam tamsūs, provincialūs, nepatenkinti ir be ambicijų. Šiandieninė Lietuva panašėja į kraštą, į kurį Marcinkevičiaus pjesėje sugrįžta Laurynas. Tačiau suvokdami istorijos rato neišvengiamumą šiandien vėl ryžtamės atmerkti akis ir pamatyti Katedros viziją kaip kometą, kurią anuomet išvydo Laurynas.

Man įdomiausias – kuriantis žmogus. Kūryba yra dieviškoji ir kartu demoniškoji žmogaus savybė. Per ją žmogus įprasmina savo būtį. Bent jau aš asmeniškai per kūrybą įprasminu savo būtį. Todėl man tai – viena svarbiausių temų. Kurdamas esi gyvas ir imlus pasauliui, bet ir degini save. Talentas yra ne tik dovana, bet ir kryžius. Per šią temą šiandien atrandu ir Justiną Marcinkevičių – jo Laurynas savo talentą neša kaip kryžių.

Neįmanoma kurti be tikėjimo. Tikėjimas yra tavo raumuo ir kūrybinė jėga. Tačiau tai sudėtingas klausimas. Kurdamas gali atsidurti ant pamišimo ribos. Bet po kūrybinio pakilimo momentų ateina metas, kai patiri nekūrybinį išgyvenimą, savotišką abstinenciją. Patyręs kūrybinio tikėjimo išgyvenimus, neišvengiamai susiduri su kankinančiomis abejonėmis.”

Justinas Marcinkevičius: „Katedra” – trečioji mano draminės trilogijos dalis. Dramoje mane domina menininko, kūrėjo tema, socialinis ir moralinis šios temos turinys. Liaudies drama tampa ir menininko drama. Jį supančioje tragiškoje tamsoje, tarp klaidų, skausmo ir kančių, jam vis labiau ima ryškėti Tėvynės idealas – ta pagrindinė Kolona, ant kurios kiekvienas žmogus turi statyti savo KATEDRĄ. Tėvynė jo supratimu – tai gėrio, grožio ir teisingumo visuma, etinių ir estetinių idealų viršūnė, tai KATEDRA, kurios aukšti taurūs skliautai suteiks prieglobstį ir atgaivins bet kokį darbą, bet kokią kūrybą. Tai menininko iškentėtas, bet, deja, maksimalistinis idealas, kurį pamina tikrovė – aplinkui viešpataujantis melas, klasta, gobšumas, prievarta ir engimas… Bendromis pastangomis suteikime šios dramos pagrindiniam simboliui – KATEDRAI – šiuolaikinį turinį: humanizmą, taiką, tiesos ir draugystės, gėrio ir grožio idealus.”

 

Komentarai

komentarai(-ų)