Jau šią savaitę startuoja režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Purpurinis rūkas“

 

„Partizanų vadas Vladas – tragiška, tamsi, likimo sulaužyta asmenybė, bet turinti labai aiškų tikslą – išlikti, niekuo nepasitikėti, teisti kitus ir visa tai tam, kad atliktų savo pareigą – bet kokia kaina apgintų savo kraštą“, – taip apie savo personažą kalba Vilniaus kamerinio teatro aktorius Tadas Gudaitis, kuriam kino juostoje „Purpurinis rūkas“ teko įkūnyti partizanų vadą.

Tadai, ar reikėjo daug pastangų įsikūnyti į partizanų vado Vlado vaidmenį?

Taip, šis vaidmuo pareikalavo daug pastangų, laiko ir suvokimo suprasti, koks tai asmuo ir kuo jis  gyveno. Ruošdamasis vaidmeniui, negali žiūrėti į rolę „iš viršaus“ ir nueiti paprastu keliu vertindamas, kad partizanai – geriečiai, o stribai – blogiečiai. Tik tada, kuomet įsigilini į tai, kaip anuomet gyveno žmonės, kaip jautėsi patys partizanai, pasirinkę tokį kelią – gali pajusti tikrą tų laikų dramą. Pokaris man labai įdomi tema, jis liečia ne tik visą Lietuvą, bet ir mane, ir mano šeimą asmeniškai, tad šis vaidmuo man labai reikšmingas.

Vilniaus kamerinio teatro aktorius Tadas Gudaitis (filmo kūrėjų nuotr.)

Kas asmeniškai Tau buvo sunkiausia, kuriant Vlado personažą?

Vlado psichologija. Sunku buvo įsivaizduoti, kad viskas baigsis labai aiškiai – būsiu sunaikintas, o tą žinant, sugebėti mylėti ir džiaugtis. Man net dabar tai sunkiai suvokiama. Kuriant Vlado personažą, man labai padėjo režisierius Raimundas Banionis. Jis sudėliojo Vlado personažą, kėlė tokius klausimus, kurie leido man užčiuopti Vlado sielą.

Kokį svarbiausią patarimą, kuriant personažą, išgirdai iš R. Banionio?

Atsakyk taip, kaip išgirsi, kaip pamatysi ir kaip suprasi. Pagalvok, kaip jis pasielgtų, žinok: jis labai kenčia ir norėtų kitokio gyvenimo.

Filme daug tenka kalbėti Pakruojo tarme, kaip sekėsi ją išmokti?

Lengva nebuvo, bet įdomu, turėjau nuostabius patarėjus. Kolega Severinas Norgaila yra iš tų kraštų, kur vyko filmo veiksmas, tad jis ir kiti tarmės konsultantai man labai padėjo.

Naujausią režisieriaus Raimundo Banionio filmą „Purpurinis rūkas“ žiūrėkite visuose Lietuvos kino teatruose nuo vasario 8 dienos (filmo kūrėjų nuotr.)

Ar Tadas ir Vladas turi tarpusavyje panašumų?

Ne, jie absoliučiai skirtingi žmonės. Partizanų vadas Vladas yra to laikmečio aplinkybių sutvertas asmuo, teisiantis ir smerkiantis. Vladas norėtų būti toks, koks yra Tadas, bet… tuo tarpu Tadas yra šiuolaikinis žmogus, gyvenantis Vilniuje, mokantis banko paskolą, turintis nuostabią šeimą, laisvalaikį, neturintis mirtinų nuodėmių ir nebijantis, kad jį bet kada gali legaliai nušauti.

Jei prireiktų, ar Tadas Gudaitis eitų ginti Lietuvos šiandien?

Taip, tai mano pareiga.

Kuo skiriasi vaidmuo teatre ir kine?

Teatre mato žiūrovas, kine – kamera. Teatre, jausdamas žiūrovą, kartais „užvaidini“ tik jam. Žiūrovui tai patinka, jeigu tai darai saikingai ir skoningai, nors taip daryti negerai. Tuo tarpu „užvaidinimas“ kine – negalimas, neleistinas ir neįsivaizduojamas dalykas.

Tadai, ką veiki tuo metu, kai turi poilsio valandėlę nuo teatro?

Kai tik turiu laiko, užsiimu juvelyrika. Labai gera ramiai ir lėtai daryti gražius daiktus, žinant, kad į tave nežiūri trys šimtai žiūrovų, laukiančių, kad juos nustebintum.

Naujausią režisieriaus Raimundo Banionio filmą „Purpurinis rūkas“ žiūrėkite visuose Lietuvos kino teatruose nuo vasario 8 dienos.

Komentarai

komentarai(-ų)