Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Egidijus Cickevicius
Kroatija. Daug egzotiškos muzikos ir daug egzotiškos kalbos: tai kraštas, kuris kasmet sulaukia daugybės lankytojų, keliautojų, turistų. Ir daug tų, kurie sugrįžta į savo gimtuosius kraštus su gražiausiais prisiminimais. Bet yra tokių žmonių, kurie ne tik keliauja po savo gimtą kraštą ir pasaulį, bet ir padeda keliauti kitiems.
FM99 studijos svečiai Egidijus Cickevičius ir Mario Močič- kelionių vadovai, kurie rūpinasi kitų kelionėmis, kad jos būtų gražios, šviesios, įsimintinos.
Mario baigė studijas Kroatijoje, gyveno Dubajuje, šešerius metus praleido Floridoje, JAV, daugybę metų vadovavo prabangiems restoranams įvairių kruizinių laivų kompanijose, šiuo metu dirba kelionių vadovų amerikiečių kompanijai Baltijos regione. Dvejus metu Mario gyvena Lietuvoje ir ką tik sugrįžo iš Kroatijos į Lietuvą pirmuoju po karantino organizuotu skrydžiu.
Egidijus taip pat kelionių vadovas, apkeliavęs labai didelę dalį Pasaulio ne tik su savo turistais, bet ir savo muzika, fortepijono garsais džiugino Pasaulyje daug žmonių.
Mario, grįžote pirmuoju skrydžiu iš Kroatijos, Splito miesto. Situacija yra stipriai pasikeitusi. Ar kelionė buvo kitokia?
Mario: Atvirai kalbant, kelionė buvo visai kitokia. Oro uostai yra tuštutėliai, nieko negali įsigyti, restoranai uždaryti, esi tarytum vaiduoklių mieste. Yra tiktai savitarnos automatai, kuriuose gali įsigyti vandens arba kavos. Vykdomi vos keli skrydžiai. Taigi neįprasta ir ganėtinai gąsdinanti situacija, kadangi tuščio oro uosto nesu gyvenime matęs, o esu buvęs visame Pasaulyje. Tačiau skrydis iš Rygos buvo perpildytas, dėl to tai nustebino: nebuvo jokio saugaus atstumo, kadangi lėktuvas buvo pilnas.
Kroatija- tai šalis, kuri nuolat pilna turistų. Ir prieš metus kalbėjome su Mario, jog jei atvyksti ekspromtu į Kroatiją ir nori apsigyventi, tikrai nerasi kur apsistoti, nes turistų labai daug. Kokia situacija ten dabar?
Šiuo metu turbūt taip kaip ir kalbant apie bet kurią šalį. Tačiau jei apie Kroatiją, nėra gerai. Blogai. Užsakymų mažai. Paprastai užsisakyti nakvynę reikia prieš metus, o šiuo metu, liepai, rugpjūčiui- ganėtinai tuščia, nėra daug užsakymų. Beje, prieš dvi savaites atidarėme sienas ir kasdien apie 50-60 tūkst. turistų įvažiuoja į šalį. Todėl kasdien matome augantį Covid susirgimų skaičių, ko galima buvo tikėtis. Tad žinoma, šis sezonas nebus įprastas.
Mario gyveni Lietuvoje, tačiau Tavo artimieji ko gero gyvena Kroatijoje?
Taip. Žinote, savo gyvenimą vadinu čigono gyvenimu. Kai matau lagaminus man jau sukasi galva. Savo šalį palikau būdamas aštuoniolikos, išvykau į JAV. O mano šeima gyvena keliose vietose: brolis ir sesuo- Vokietijoje, tėvai- Kroatijoje, aš- Lietuvoje. Tad pagalvokite. Yra ganėtinai sunku, kai tavo širdis padalyta į dvi dalis ir žinai, jog fiziškai dvejose vietose negali būti ir su jais matytis. Tačiau su šiandieninėmis technologijomis to pakanka.
Mario pasakoji, jog situacija Kroatijoje pasikeitusi. Kaip šeima išgyvena tą laikotarpį? Juk tokioj turistinėj šalyje, jų gyvenime turbūt irgi nemažai turizmo?
Tėvai jau pensijoje, jie rūpinasi savo sodu ir jų užsiėmimai paprasti. Tačiau šis laikotarpis buvo sudėtingas, nes mūsų atveju, vienas namas, kuriame gyvenu yra viename rajone, o kitas, kuriame gyvena, priklauso kitam rajonui. Jiems nebuvo leidžiama net įvažiuoti į kitą rajoną. Tam turėjai gauti gydytojo leidimą. Tad apskritai buvo sudėtinga, kadangi policija budėjo visur ir vykdė tikrą karantino tvarką. Nebūtini pasivaikščiojimai buvo nerekomenduojami, tačiau karantino tvarka buvo užtikrinta. Spėju, jog mes mokame puikiai laikytis disciplinos, kadangi pergyvenome karą, priimame taisykles ir nurodymus. Tačiau žmonės jau atsipalaidavo ir atsipalaidavo per daug ir štai jau sulaukiame nelabai gerų naujienų.
Mario, pasakei įsimintiną frazę: kai pažiūri į lagaminus, apima jausmas, jog atėjo laikas keliauti. Tai yra tas prigimtinis noras keliauti, nors pamatyti, neužsidarymas vienoje vietoje. Daugeliui tai pomėgis. Tau tai tapo ir darbu… Tad tai gyvenimo būdas, kas tai?
Iš mūsų trijų šeimos vaikų, esu pats neramiausias, keisčiausias. Keliavimas buvo visada mano svajonė. Bet atvirai kalbant, keliauti yra brangu. Jei nori aplankyti Havajus, Aliaską, keliauti bet kur… Kiek kainuoja vien skrydžiai. Mano sprendimas buvo priderinti darbą kruizų industrijai, kur dirbau, ir tai tapo nemokamu keliavimu ir darbu. O kartą įžengęs į šią industriją tampi priklausomas. O pabaigęs vieną kelionių fazę- pavyzdžiui apkeliavau JAV- tuomet užsinorėjau nuvykti į Dubajų. Tuomet tris metus pagyvenęs Jungtiniuose Arabų Emiratuose, užsinorėjau perplaukti didžiąsias Europos upes. Ir štai esu čia- Baltijos šalyse. Taip, tai gyvenimo būdas, tačiau tai turi didelę kainą: esu nuolatos toli nuo savo šeimos. Bet visa tai gerai, kol visi yra sveiki ir laimingi.
Egidijau, toks pat klausimas ir pačiam: tas noras keliauti, kai jau ne tu baksnoji į lagaminą, o tarytum lagaminas baksnoja į tave…
Asmeniškai pasakyčiau tą patį, ką ir Mario pasakė. Tačiau priartinant atsakymą prie klausimo šiandien, klausytojams aš papasakočiau kaip šiandien gidai gyvena. Ir žiūrint į tą padėtą, nenaudojamą lagaminą mes su kolegomis gidais kalbame tarptautiniu mastu. Šiemet turizmas užsidaręs. Ir labai daug gidų nesitiki, kad ir kitais metais nebus daugiau nei pusė įprastų skaičių. Ir geografijos, veiksmo prasme yra tas vienas psichologiškai sudėtingiausių momentų mūsų profesijos, mūsų industrijos žmonėms. Ypatingai gidams, nes kelionių agentūroje dirbantis žmogus jaučiasi kiek kitaip. Mums, gidams, pripratusiems prie nuolat besikeičiančių vaizdų, susitikimų su žmonėmis, o tokią veiklą galima priartinti prie hobio, tas geografinis spektras yra labai apribotas, tad belieka į lagaminą tik žiūrėti…
Šiek tiek pakeliauti šiuo metu lyg ir galima, tačiau tas profesinis taškas šiuo metu labiau linksta tik link hobio, nes turizmas sustojęs, ar ne?
Taip. Iš tiesų negatyvo yra gan daug, o žmonės Lietuvoje ir pasaulyje sekdami žinias randa daug informacijos, jos yra daug. Tačiau šiandien su Mario pasidalinant informacija, kurios galbūt nėra televizijoje ar panašiai, „iš pirmų lūpų“ galime pasakyti, jog vakar su kolegomis iš Estijos kalbėjome. Ir gidai, iš tiesų, ieško naujų darbų. Estijoje jau skelbiama informacija estų kalba, kuri dar nepasiekė Lietuvos ir kuria šiandien 20% gidų keičia savo profesiją: jau rado kitus darbus arba jų ieško. Šiemet jokių veiksmų turizme nesitikima (turint omenyje, atvykstamąjį turizmą), o kitąmet tikimasi tik 50% įprasto turizmo ar netgi mažiau. Talino gidų asociacijos duomenimis, 35% gidų yra praradę 100% visų savo pajamų, 7%- 80% visų savo pajamų. Panaši situacija visame Pabalčio regionine, kadangi šalys labai panašios šiuo atveju. Mūsų regione turizmas yra sezoninis darbas gidams, todėl veikla galima apie pusę metų ir dauguma jų turi papildomas veiklas: edukacines, dėsto Universitetuose, užsiima vertimu, dirba kelionių agentūrose. Ir šiuo metu dauguma gidų galvoja persiorientuoti, keisti specialybę. Kaip žinia, šis darbas labai nuotaikingas, įdomus, o gidai- veržlūs žmonės, visi kolegos išlieka pozityvūs, mes visada einame į priekį. Dauguma šiandien pagalvojo, jog šiemet vis dėlto yra laikas, jei tu sugebi, atsisėsti ir atsipalaiduoti. Žinoma, su šeima, prisiminti draugus. Dauguma 15-18 metų vasarą neturėjome šios galimybės, todėl tai yra ši vasara. O yra gidų, kurie šioje situacijoje galvoja keisti profesiją, netgi eina studijuoti į Universitetus, bando suspėti pradėti studijas šį rudenį. Kitaip tariant, „planą A“ turime, tačiau šioje situacijoje, kaip yra išsireiškusi kolegė iš Kroatijos: „šioje profesijoje esi kaip paukštelis ir kiaušinių nelaikai viename lizde…“.
Mario, kaip taip atsitiko, jog atkeliavote gyventi į Lietuva iš to saulėto krašto į lietingą mūsų šalį? Ar sutapo tai, ką žinojote prieš atvykdamas su tuo, ką radote čia?
Priežastis buvo darbas. Baigęs darbą upių kruiziniuose laivuose, gavau pasiūlymą būti kelionių vadovu Baltijos regione, Lenkijoje ir kartais Rusijoje. Nusprendžiau priimti šį iššūkį ir pradėti gyventi čia. Ir Lietuvoje man tikrai labai patinka, tai absoliučiai graži šalis. Paprastai nelyginu šalių, nes aš galvoju, jog kiekviena šalis savaip graži. Žinoma, kartais, jei neturi pakankamai veiklos, oras Lietuvoje gali paveikti tave. Ir aš juokauju, jog jei Kroatijoje lyja dvi- tris dienas, visi skundžiasi. Tuomet jiems sakau: aš Lietuvoje į lietų žiūriu nuo spalio iki kovo ar balandžio, tad prašau….“. Tad tikrai skirtumai tarp regionų dideli, o oras gali būti iššūkis. Šiemet labai pasigedau per langą šūkauti „sniegas, sniegas, sniegas!”, vietoj to buvo “lyja, lyga”. Ilgėjausi šiemet sniego.
Abu dirbate kelionių vadovais. Koks mūsų regionas turistų akimis?
Kadangi dirbame su Amerikos rinka, turistais iš ten, žinoma, jie nustebę. Nesu užtikrintas, kas transliuojama ten, kas rodoma apie mūsų regioną. Čia nusileidus jiems atrodo, jog čia nebus saugūs ar jiems atrodo, nežinia, ką ras- tankus ar žygiuojančią armiją gatvėmis. Tačiau jei pradedame kelionę Taline, Estijoje, jie tiesiog tokie nustebę, netiki, kokios gražios Baltijos valstybės ir ypatingai nustebę, kokios švarios tai šalys. Aš pats nustebęs. Kur bevažiuotum- magistralėmis ar kitais keliais- sunkiai surasi numestą plastikinį butelį. Ir turistai jaučiasi taip pat- yra visiškai nustebinti. Ir dar labai jie susidomi mūsų istorija. Jei pasauliniu mastu keliautojams pažįstama holokausto tema, tačiau čia jie susipažįsta ir su tragiškais šio regiono istorijos puslapiais ir jie tampa priblokšti faktų apie trėmimus į Sibirą.
Faktiškai jūs esate tie žmonės, kurie supažindinate ne tik su kraštovaizdžiu, ne tik su lankytinais objektais, bet ir su istorija.
Turistus mes supažindiname su istoriniais faktais, bet ne per giliai. Svarbiausia paaiškinti pasekmes ir kas įvyko šiame regione ir kaip žmonės kentėjo, ką prarado ir kaip atsigavo. Kokios pasekmės matomos šiandien. Negalime praversti tų puslapių. Ne. Visos trys šalys vis dar atsigaudinėja. Estija žengia kur kas greičiau, nes stipresnės valstybės į ją investuoja. O pavyzdžiui amerikiečiai labai nustemba sužinoję šio regiono pasiekimus informacinių technologijų srityje. Tokia maža šalis kaip Estija, o tokia technologijų plėtra! Tad mes paliečiame ir istoriją, tačiau ir kiekvienos dienos gyvenimą, tai, kas vyksta dabar.
Esate informacijos vėliavnešiai. Ir patys keliaudami, ir patys būdami ir turistai, ir kelionių vadovai, ar jau turite gebėjimą atskirti turistus. Ar atskiriate ir lietuvius tarp jų?
O taip, žinoma. Šiomis dienomis kiek sudėtingiau, sunkiau atskirti vokiečius nuo italų. Tačiau visada matai turistus. Mums, gyvenantiems kurioje nors vietoje yra aišku: pavyzdžiui gyvendamas Vilniuje, aš einu tiesiog kavos. O turistai žvalgosi visur: jie sustoja, domisi, skaito ir tai matai tiesiog kūno gestuose. Juk kinų turistų negali neatskirti- jie turi šimtą fotoaparatų (juokiasi).
Mario, atvykote į studiją su daug dovanų iš Kroatijos. Ar tai jūsų dosnumas, ar tai kultūros dalis?
Tai mūsų kultūroje, niekada neateiname tuščiomis rankomis į kažkieno namus. Ir atvežiau tų dovanų, kurios yra šalies parašas. Mes tai atsinešame, jei lankome draugus ar panašiai.
Mario, Egidijau, ačiū už įdomias istorijas, žinau, jog jų turite daug. Ačiū, kad apsilankėte ir žinau, jog Mario turi atsisveikinimo žodį.
Mario: ačiū Jums, labai malonu lankytis Alytuje. O paskutiniai žodžiai tie, kuriais šiomis dienomis atsisveikiname Kroatijoje: „Likite teigiami galvoje ir neigiami korona viruse“.
