„Kiekvienas daiktas, kiekvienas eksponatas turi savo energiją. Aš ją jaučiu“, – pasakoja Alytaus kraštotyros muziejaus restauratorius Jonas Uosaitis

„Kiekvienas daiktas, kiekvienas eksponatas turi savo energiją. Natūraliai daiktas prisigeria tų namų, kuriuose buvo naudojamas, energijos. Aš ją jaučiu“, – pasakoja Alytaus kraštotyros muziejaus restauratorius Jonas Uosaitis.   

Žvelgiant iš šalies, sunku nepastebėti Jono kruopštumo, preciziškumo, atsakingumo. Muziejuje jo rankos ne tik „atgaivina“ eksponatus, bet ir kuria įvairias konstrukcijas renginiams, parodoms, į jį dažnai kreipiasi muziejininkai, norėdami techniškai įgyvendinti įvairius savo sumanymus.

Jonas Uosaitis

Pirmasis iššūkis – caro laikų šaldytuvas

Prieš pradėdamas dirbti muziejuje, Jonas dirbo Alytaus šaldytuvų gamykloje „Snaigė“, interjero grupėje. Čia, kaip pats pasakoja, jo darbas buvo ruošti poilsio zonas gamyklos darbuotojams. Jau dirbdamas „Snaigėje“ jis susidūrė su restauravimo darbais. Jonui buvo patikėta restauruoti caro laikų šaldytuvą – ledaunę. Restauratorius teigia, kad tai buvo pirmasis tikrai didelis iššūkis, nes šis šaldytuvas buvo gan retas anų laikų prabangos atributas. Pagamintas iš medžio, dailiai raižytas, jame savo laikmečiui novatoriškai sukonstruota šaldymo ledais sistema. Tiesa, šis eksponatas, skirtas gamyklos ekspozicijai, buvo labai prastos būklės. Vis dėlto iššūkį būsimas restauratorius priėmė ir labai sėkmingai įveikė.

Nuo pat mažų dienų Joną domino seni daiktai. Traukė juos sutvarkyti, išsaugoti, suklasifikuoti. Jonas prisimena vasaras pas senelius Punioje ir 7 dešimtmečio pradžioje piliakalnyje vykusius archeologinius kasinėjimus. Dar būdamas mokinukas susidraugavo su ten tyrimus vykdžiusio archeologo dukra, su kuria kartu stebėdavo paslaptingą archeologų darbą, nekantriai laukdavo pamatyti iškasamų radinių. Taip pat daug ką rinko, kolekcionavo pašto ženklus, monetas,  kalėdinius eglutės žaisliukus ir kt.

Vėliau, prisimena Jonas, labai patiko vartyti užsienio žurnalus, kuriuose buvo senovinių arba klasikinio stiliaus baldų nuotraukų. Ilgainiui nusprendė pabandyti pasigaminti panašių. Taip pasidarė keletą kėdžių dailiai tekintomis kojomis ir atkaltėmis.

Specialiai šio amato nesimokęs, sužavėjo savo darbštumu ir profesionalumu

Kelias į muziejų prasidėjo 1988 metais, kai ką tik suremontuotame Alytaus kraštotyros muziejuje buvo rengiama tautodailininkų paroda. Jonas buvo pakviestas joje eksponuoti savo sukurtus baldus. Taip nutiko, kad tuometinis direktorius Vidmantas Laurinavičius, sužavėtas Jono darbštumu, pakvietė dirbti muziejaus restauratoriumi. Restauratorius, niekur specialiai šio amato nesimokęs, vis dėlto visus jam patikėtus darbus atlikdavo profesionaliai. Vėliau tai ne kartą patvirtino ir specialistai iš Prano Gudyno restauravimo centro, kurie palankiai įvertino Jono restauruotus darbus. Nuo to laiko restauratorius stažuojasi P. Gudyno restauravimo centre, tobulinasi, kelia kvalifikaciją.

Įdomu imtis to, kas dar nebandyta

Jonas – medžio restauratorius, tačiau muziejuje neretai tenka prisiliesti ir prie eksponatų, pagamintų iš kitų medžiagų – metalo, šiaudų, popieriaus ir kt. Kalbinamas Jonas ne kartą prasitarė, kad jam labai patinka profesiniai iššūkiai: „Patinka darbas, kuris nėra lengvas. Kai pavyksta, ne taip įdomu. Įdomu iššūkiai, įdomu imtis to, kas dar nebandyta. Pavyzdžiui, pats išmokau pinti šiaudus, kai reikėjo restauruoti muziejuje saugomus šiaudinius indus – karbijas, gorčius, sėtuves.“ Paklaustas, kokie darbai, medžiagos labiausiai nepatinka, Jonas prasitaria, kad labai nemėgsta siūti gobelenų.

Vienas masyviausių ir kartu prabangiausių Alytaus kraštotyros muziejaus restauruotų eksponatų – XX a. 3–4 deš. „spinta“. Šio baldo pavyzdį nusižiūrėjęs Kapčiamiestyje, pasiturinčio žydo namuose, pagamino Stasys Krajauskas (Pobūdaviečio k., Kapčiamiesčio vls.) – Seinų apskrities kalvis, padedamas sūnaus Vlado. Spinta buvo skirta S. Krajausko anūkės Vaclavos Krajauskaitės-Bazarauskienės kraičiui. 1936–2007 m. ji naudota Bazarauskų namuose, Merkinės g. Alytuje. Tarp Jono restauruotų eksponatų taip pat yra XX a. vid. prabangus odinis fotelis ir XX a. I pusės bufetas, gautas iš Doškonių k., Alytaus r.

Toli gražu ne kiekvienas Lietuvos muziejus gali pasigirti turintis restauratorių. Jonas restauruoja ne tik Alytaus kraštotyros, bet ir Marijampolės, Šakių, J. Naujalio muziejų eksponatus, dažniausiai – baldus.

Restauravimo procesas gali trukti kelis mėnesius

Restauravimas, atsižvelgiant į eksponatą, gali trukti net kelis mėnesius, o kiekvienas proceso  žingsnis yra fotografuojamas. Kokia gi pradžia? Įsivaizduokime seną, aplūžusią ir aptriušusią spintą. Šį eksponatą saugantis muziejininkas su restauratoriumi pirmiausia pasirašo vidaus judėjimo aktą, kuris įrodo, kad spinta patenka restauratoriaus žinion. Restauratorius spintą atidžiai apžiūri, įvertina ir nusprendžia, kokių restauravimo darbų reikės imtis, kokių medžiagų, o gal net specifinių įrankių, prireiks. Tada spinta išardoma, paaiškėja, kokių detalių trūksta, kurios iš jų pažeistos. Spintos dalys gerai išplaunamos, išvalomos. Visi mediniai eksponatai plaunami muiluotu vandeniu ir natūraliai džiovinami. Jeigu dar įsivaizduojate spintą, ši – su stalčiais, kurių vidinės laikančiosios detalės iškrypusios, o kelių netgi trūksta. Toliau restauratorius atkuria pamestas, nulūžusias detales. Galiausiai atkuriami dekoro elementai. Vėliau restauratorius imasi teptuko ir atkuria spalvą, lakuoja, vaškuoja arba tepa aliejumi – atsižvelgiant į tai, kokia medžiaga buvo naudota anksčiau. Sena, daili ir atkurta spinta vidaus judėjimo aktu vėl perduodama jį saugančiam muziejininkui ir laukia parodos arba ekspozicijos, kur galės pasirodyti.

Jonas teigia, kad restauravimo procese atkurti galima viską, bet – kuo autentiškiau. Pavyzdžiui, jeigu kėdė neturi vienos kojos, ją restauratorius atkuria tokią, kaip ir kitos trys.  Be kokių įrankių neapsieina medžio restauratorius? Be pjūklo, kirvio, plaktuko ir kalto. Svarbios yra ir elektrinės obliavimo ir pjovimo staklės. Čia reikia pridurti, kad restauratoriaus darbas yra pavojingas dėl aštrių įrankių, pavojingų medžiagų.

Ramunėlės spintoje atbaido nemalonius įnamius

Restauratoriui neišvengiamai tenka susidurti su įvairiais kenkėjais, besikėsinančiais į medinius eksponatus – dažnai tenka rasti įvairių medžio graužikų. Su jais kova paprastai būna nelengva, tenka į pagalbą pasitelkti įvairias specialias chemines medžiagas, žibalą, terpentiną. Kad sumažėtų galimybė medžio graužikams įsiveisti, spintoje visada reikėtų turėti padėtų džiovintų ramunėlių. Jos ne tik kvepia, bet ir atbaido tokius įnamius, kaip kirvarpos.

Restauratoriaus darbas reikalauja ir tam tikrų asmens savybių. Jonas pirmiausia įvardija kantrybę: „Niekur šiame darbe nepaskubėsi. Jei, pavyzdžiui, nulakuotas eksponatas turi džiūti 24 valandas, tai jis ir turi būti paliktas džiūti toms 24 valandoms.“ Svarbiausia, kaip teigia restauratorius, – kad darbas patiktų. Kai dirbi su meile, jis visada atrodo prasmingas ir naudingas.

Komentarai

komentarai(-ų)