Klausyti gyvai

06:30 - 08:35

Ryto programa „Geros dienos!“

Knygų graužikė, pamišusi ir pasiutusi keliautoja, mėgstanti mezgti ryšius ir bendrauti – kas ji?

Neįsivaizduoji savo gyvenimo be skaitymo ir knygų?  Perskaitytas knygas skaičiuoji ne vienetais, bet dešimtimis?  Vienas didžiausių tavo malonumų – pasinerti į puslapiuose slypinčias istorijas? Radijo stotis FM99 ieško tavęs! Komentuok, kodėl Alytaus radijas FM99 turėtų pokalbiui į radijo laidą pasikviesti būtent tave .

 

 

Greta Brigita Volosevičiūtė ir Liudas Ramanauskas

Laimėtoją rekomendavusio žmogaus komentaras:  „Knygų graužikė, pamišusi ir pasiutusi keliautoja, mėgstanti mezgti ryšius ir bendrauti Greta Brigita. Keliauju, skaitau, gyvenu turėtų būti pakviesta į radijo laidą. Esu 100% užtikrintas, kad klausytojams pokalbis būtų laabai įdomus. “

 

 

Ir štai konkurso laimėtoja – Greta Brigita Volosevičiūtė FM99 studijoje su savo mintimis apie skaitymą,knygas ir keliones pokalbyje su Liudu.

Gyvenimo pamokos – arba kaip mane paveikė nueitas šv.Jokūbo kelias
Gyvenime dažnai vieni dalykai atrodo svarbūs, kol nebeatrodo. Staiga tiesiog, nustoja rūpėti. Ne dėl to, kad būtume neatsakingi, o todėl, kad atrandame kažką, kas daro mus laimingesnius ir laisvesnius. Kai pernai viską mečiau ir išėjau – eiti kalnais ir laukais – pati baisiai bijojau visų tų pokyčių. Bijojau pati savęs, savo sprendimų, pasikeitimų. Žinojau, kad po tų 800 kilometrų grįšiu visai kitokia. Išėjau vedina vienu tikslu, o gavosi… viskas gavosi kitaip, nei norėjau. Norėjau tylos ir ramybės (nes kur daugiau tokios rasi, jei ne šėlstant vėjui kalnuose ar lyjant lietui, o tau klampojant miško takais…), kad galėčiau viską apmąstyti, susidėlioti į stalčiukus ir į reikiamas vietas. Norėjau. Buvau ambicinga, nusiteikusi vienatvei ir sunkumams. Bet taip viskas neveikia – vietoje vienatvės gavau daug pažinčių, susiradau draugų, be kurių palaikymo, vargu ar būčiau tuos kilometrus įveikusi. Kartais būdavo baisu, kartais liūdna, kartais užvaldydavo toks piktumas visam svietui, kad kojos pačios iš to piktumo nešė tik greičiau.
Kitomis dienomis atsikeldavau šeštą ryto ir eidavau su šypsena, juokdavausi iš to, kad šiandien vietoj 3 tablečių nuo skausmo gėriau tik vieną. Kad vyną ne dešimtą ryto sriaubėm, o tik 12… juokėmės patys iš savęs – išsimarinavę prakaite ir kelio dulkėse. Ir visi ėjome toliau, su skaudančiomis pėdomis, piktumu, gera nuotaika.

Greta Brigita Volosevičiūtė

 

 

KNYGŲ GELBĖTOJAI VILNIAUS GETE – David E. Fishman

Oooo, norisi pasakyti labai daug visko, tad sunkiai, bet bandysiu pakalbėti apie tikrai sudėtingą ir niūrią knygą. Visų pirma – ji man į nagus pateko tik leidyklos dėka, kuo be proto džiaugiuosi, kai jau pagaliau ją perskaičiau.

Esu visiška vilnietė. Užaugau čia, mokiausi čia, gyvenu visą gyvenimą. Kai buvau maža, ėjau į Vytės Nemunėlio pradinę mokyklą (vos metus, bet ėjau, nes mus vėtė ir mėtė iš vienos vietos į kitą). Tada, būdama maža, tikrai nežinojau, kas yra man po kojomis – ir tik užaugusi pradėjau girdėti gandus, kad va, pradinę mokyklą ant sinagogos pamatų pastatė… bet niekas nieko konkrečiau nepasakojo. Net nupurto prisiminus ir suvokus – nugriauti šventyklą, kartu su ja sunaikinti milžiniškus dokumentų ir literatūros lobynus, ir pastatyti ugdymo įstaigą. Ar ne skaudi ironija? Arba Tauro kalnas ir jo laiptai? Pamenu, kaip su keliais draugais buvome pastebėję, kad laiptai iš antkapių sudėlioti. Ir vėl, koks turi būti šaltakraujis žmogus, jokios pagarbos… niekam… nei gyviems, nei mirusiems.

Mokykloje (gal net ir toje pačioje, kuri ant sinagogos pamatų stovėjo) mes visi buvome mokomi apie knygnešius – žmones, kurie rizikuodami gyvybe nešė knygas per sienas ir gelbėjosi nuo sovietinės cenzūros. O ar kada nors esate girdėję apie Popieriaus brigadą, veikusią Vilniaus gete Antrojo pasaulinio karo metais ir šiek tiek po jų? Tai buvo grupė žydų, kurie suprato, kad turi išsaugoti savo kultūrą, savo identitetą, savo istoriją; žmonės, kurie, kaip ir knygnešiai, kilo prieš sistemą, kilo prieš valdžią ir tiesiog norėjo išsaugoti tai, kas jiems brangu.

Knyga – tai studija, parašyta net ne lietuvio, o žmogaus, kuris domėjosi, tyrė, rašė, aiškinosi ir aprašė Lietuvos žydų likimus.
Knygoje kalbama, kaip skaitymas jiems buvo būdas užsimiršti apie visus baisumus. Kaip įnikę į knygas žydai gete primiršdavo alkį. Kaip knygos buvo saugomos ir gerbiamos – kaip jos eidavo iš rankų į rankas, tačiau to net nesimatė. Buvo pastebėta, kad skaitomos buvo lengvesnio turinio knygos – romanai, detektyvai; žmonės pakankamai baisumų regėdavo realybėje, kasdien. Geto bibliotekoje imamų knygų skaičiai išaugo iki niekada prieš tai neregėtų.

Patiko tai, kad buvo aprašyti ne tik tie žmonės, kurie gelbėjo knygas, bet ir tie, kurie jas naikino. Tie, kurie davė tam įsakus. Bet kai skaitai, kaip toros ritiniai buvo išgabenami ir vokiečių kariams iš jų gamino vidpadžius… kaip knygas tiesiog laistė benzinu ir degino kiemo vidury; pradedi galvoti, ar tie knygų naikintojai išvis verti žmogaus statuso…

Ir žinoma, baisiausia buvo tai, kad kai tik sovietai pakeitė vokiečius, visi tikėjosi išsigelbėjimo. Geresnio gyvenimo. Mažiau persekiojimo. Situacija nebuvo „nuo vilko ant meškos“ – tikrai ne. Tiesiog buvo „nuo vilko ant kito vilko“. Kitaip ir neįmanoma apibūdinti. Skaudu buvo skaityti apie žmonių likimus – ypač apie Šmerkę – pagrindinį knygų gelbėtojų iniciatorių – organizatorių, jauną ambicingą ir protingą jaunuolį. Viskas taip negerai buvo. Taip negerai, ir taip sunku apie šiuos žmones skaityti, dar sunkiau rašyti.

Skaitant knygą nuvažiavau ir į Panerius – kad pajusti tą atmosferą, kad pamatyti duobes, jų dydį, tarsi kraterius, liudijančius istoriją. Dar skaitant vis kilo mintis – ar rizikuočiau gyvybe dėl knygų? Manau, kad taip. Manau, kad jei (neduok Dieve) vyktų karas, knygos būtų vienas pirmųjų dalykų, kuriuos aš įsimesčiau į kuprinę su druska, cukrumi ir degtukais… nes negali būti nieko baisiau, nei atimtas identitetas ir atėjęs išprotėjimas. Jei yra galimybė pasilaikyti kažką, kas padėtų išlikti, aš tą ir daryčiau – ši knyga tą tik įrodė.

Ar skaityti? Skaityti ir dar kartą skaityti. Toks svarbus ir mažai aprašytas istorinis aspektas. Tiek visko šioje knygoje daug – aš viename lape niekaip neužgriebsiu visko, ką šioje studijoje radau. Tai yra begalės vardų – herojų vardų, daug įdomių vietų, dėl kurių paminėjimo aš niekada į Vilnių nebežvelgsiu taip, kaip seniau; ir begalės patirčių – gerų, ne tokių gerų, ir tragiškų. Bet svarbiausia, daug įrodymų, kad jei labai kažkuo tiki, kovoti verta.

Greta Brigita Volosevičiūtė

 

Kitos naujienos

Alytaus apskrities policijos pareigūnai sulaikė iš užsienio į Lietuvą atgabentus 11 kilogramų kanapių.

Po žiemos atėjus pavasariui yra išbandymas tvarkant bei prižiūrint kaimų kelius. Alytaus rajone š...

Jaunosios kartos dainininkas ir muzikos kūrėjas Dovi Mi pristato naujausią savo darbą – kūrinį „C...

Per šventes ženkliai pasunkėja pirkinių krepšiai ir atliekų konteineriai. „Dar nebuvo tokių švenč...