Kostas Poškus – Gongas kaip nesantaikos obuolys

       Ši istorija visiškai nereikšminga ir neverta dėmesio – apie ją net kalbėti nebūtų prasmės, jeigu… . Apie ją girdėjau tik nuogirdomis, visiškai neskyriau dėmesio, bet aplink lyg užverdant košei prasideda burbuliavimas, taip ir čia atsitiko. Miestelio aukščiausioji valdžia mero lūpomis, tikėdamasi pagyrų, apsiskelbė, kad iš tolimosios Indonezijos vyriausybės (!) gavo dovanų gongą, kurį ketina pakabinti centrinėje aikštėje. Ypatingomis progomis jį daužant,  pasauliui būtų skelbiamas taikos siekis, propaguojama kultūrų sąveika. Deja, dalis miestelėnų į šią idėją pasižiūrėjo gana skeptiškai, o kartais priešiškai. Kartoju, kad plepalams tokiomis temomis esu visiškai abejingas, nes prisižiūrėjęs ir prisiklausęs savo gyvenime valdžios vyrų ir moterų, o taipgi save laikančių elito (?) žmonėmis, suabejoju ar jie vaikystėje skaitę bent „Cukrinius avinėlius“ ar išklausę „Močiutės pasakas“. Nejučiomis susidomėjau vietinės TV įrašu apie šį nelemtąjį gongą. Polemizavo du įtaigūs žmonės – egzorcistas kunigas Arnoldas Valkauskas ir praėjusių metų populiariausias miesto žmogus meras Nerijus Cesiulis. Pirmasis įtikinėjo, kad gongas yra savotiškas Trojos arklys demoniškajam pasauliui, kad tai priešiškumo mūsų Dievui išraiška. Antrasis, kad gongas suartins mūsų ir indoneziečių kultūras, kad mes esam žmonės laisvi ir atviri visiems. Pvz., Alytaus kolegijoje mokosi įvairių rasių ir tautų atstovai, kurie plečia mūsų akiratį, suartina mus su pasauliu. Šmaikščiai pacitavo dovanos teikėją, kad gongai kabo sostinėse, mes (Alytus) esame Dzūkijos sostinė, Vilnius priklauso mūsų kraštui, taip, kad … plia, plia, plia.

       Šitas, mano supratimu, niekinis pašnekesys suteikė peno tolimesniems pamąstymams ir apibendrinimams. Esu išauklėtas katalikiškoje dvasioje, kaip ir dauguma mūsų nutolęs nuo krikščioniškųjų dogmų – greičiau sekuliarus, bažnyčią, priešingai daugeliui garsiai tą skelbiančiųjų, lankau tik ypatingomis progomis, o demonizaciją palieku spręsti labiau egzaltuotiems asmenims negu aš. Kaip ir dauguma senųjų alytiškių skausmingai išgyvenau ne sisteminį, bet nuoseklų miestelio griovimą ir senųjų struktūrų ardymą. Kiekviename griovimo etape būdavo garsiai skelbiama, diskutuojama, tariamasi su  bendruomene ir padaroma pagal savus norus. Nuvažiavęs į netolimiausius Seinus ar Suvalkus galvoju, kad šie savo dydžiu ir išplanavimu mums artimi provincijų miesteliai tvarkyti ne mums taip mielu buldozeriniu principu, o protingai išlaikant senąsias tradicijas. Kas įdomiausia, mūsiškės destrukcijos kaltininkų taip ir nesurasi – gal miesto galvos, valdininkai,  pralobėliai, gal net architektai? Juos vienija nežinau kas – ieškojimas naudos, pataikavimas galingesniems, paprasčiausias neišprusimas? Tikriausiai meras negirdėjęs apie lietuvių dailės klasiką Algimantą Švėgždą, kuris prieš kelis dešimtmečius „Kultūros baruose“ pareiškė, kad seniau buvę priešakinės minties lyderiai  architektai paskutiniaisiais laikais virto didžiausiais griovėjais. Mūsų atveju:

  1. Suardyta miestelio centro senoji struktūra. Istoriškai susiklosčiusi centrinė aikštė su buvusiais senaisiais pastatais, kiemeliais sulyginta su žeme, jos vietoje išdygo iki šių dienų nepabaigti, miestui labai reikalingi, bet griozdiški ir senajai jo dvasiai svetimi Deja, prarasto nesugražinsi.
  2. Nugriauti ar beviltiškai perdaryti pastatai Dariaus ir Girėno, Margio, Vilniaus, Šarūno gatvėse, Kurorto rajone ir t.t. Pastatai ir jų pjaustyto medžio, metalo detalės galėjusios tapti moderno paveldo dalimi dingo nebegrįžtamai. Gal kai kurios jų puošia individualius namus ar privačias kolekcijas?  Dar sovietiniais laikais architektai svajingai vartydavo estiškus žurnalus – „Kokie jie šaunuoliai įvertindami mažąją architektūrą…“, o oficialiai teigdavo,  kad „neturi išliekamosios istorinės vertės“.
  3. Išpjauti senieji klevai prie Laisvės Angelo ir aplinkinėse gatvėse ir jų vietoje pasodintos (ypač būdingos mūsų kraštui !) kalnų pušelės. Įdomu kada ateis eilė kaštonams Kaštonų gatvėje?

       Galbūt, o taip ir yra, esu senas marazmatikas, bet ilgesingai prisimenu buvimą prieš gerą dešimtmetį Liepojoje su jos kreivomis brukuotomis gatvelėmis, įkyriai bildančiu tramvajumi tarp Kuršo vokiečių statybos triaukščių medinių namų. Ilgiuosi ankstyvų  vasaros rytmečių su dubenėliais pašarui katėms išeinančių močiučių. Iš gretimų namų tingiai, lyg nenoromis, bet punktualiai ir pareigingai išlendančių kačių. Kaip ir visur stūksojo tame mieste silikatinės pabaisos, bet kažkaip akys nesąmoningai stengdavosi jų nepastebėti. Kartoju, kad tai mačiau prieš gerą dešimtmetį, dabar tikriausiai taip pat sueuropintas, bet iki dabar to Latvijos miestelio įvaizdis išliko kaip pavyzdys. Kaip ir prisiminimas apie ėjimą iš mokyklos braukiant kojomis nukritusius klevų lapus, bridimas per jų krūvas. Apskritai, kur tik pasižiūri, visur pamatai Lietuvoje paplitusią neapykantą medžiams ir miškams. Visai nejuokinga, kai Gretai verkiant JT salėje dėl klimato kaitos ir oro užterštumo, mano namų pašonėje buvo ir yra pjaunami brandūs medžiai – liepos, beržai… . Nupjautos vietos grindžiamos betoninėmis trinkelėmis, mat, ten stovės gražūs konteineriai ekologiškam šiukšlių rūšiavimui. Ekologinės bėdos turi kelias puses – be jų neabejotinos žalos mums visiems, gali pajuodinti (kuri ir taip abejotino baltumo) kai kurių ministrų reputaciją, savo pareigą vykdžiusį valdininką paversti populiariausiu miesto žmogumi.

Kostas Poškus

Bet užteks apie tai – laikas sugrįžti prie to nelaimingo, tiek kalbų sukėlusio gongo. Būti jam ar nebūti, nemanau, kad tai didelių svarstymų objektas. Kabinti kur – bažnyčios pašonėje, miškelyje prie A. Matučio muziejaus ar vienoje iš daugelio tarzanijų – štai kur klausimas. Kiek prisimenu, visais laikais miestelio galvoms pagalius į ratus kaišiodavo tokios problemos. Sąjūdžio laikais, visiškai nesuvokdama epochos šauksmo, tuometinė, dabar jau a.a., VK pirmininkė ragino prie statomo teatro rūmų pastatyti Lenino paminklą – „Vienintelis miestas Lietuvoje be paminklo Jam“. Nežinau, kur dabar riogso jo gipsinė atlieja. Toliau dar gražiau – šventą žydams šabą, atvykstant iš Izraelio delegacijai, suorganizuota talka jų kapų tvarkymui. Sakysite, kad tai tolimi ir jau pamiršti laikai, bet įvairiausiais variantais tai kartojasi nuolat ir dabar. Sakoma, kad gongo skambėjimas neš ir artins mūsų kultūras, bet kam jas nešti, jeigu jos pripažįstamos tiktai popso pavidalu? Ką galime mes duoti kitiems, jeigu nepastebime šalia gyvenančių kūrėjų? Mūsų valdžios galvų kultūrinis suvokimas per trisdešimt Nepriklausomybės  metų išliko toks pats kaip tos a.a. VK pirmininkės įsivaizdavusios, kad dailininkų užsiėmimas tėra ant raudono audeklo rašinėti šlovinančius šūkius. Dabartinių garsiai kalbančių apie kultūrą prioritetai nukrypo tautinio, kaip jie įsivaizduoja, lavinimo kryptimi: vaikučius privaloma tvarka rengti tautiškais rūbais, kiek galima daugiau pristatyti vyčių, nugriaunant jų manymu negerų žmonių paminklų. Beje, Helsinkyje ar Berlyne išlikę paminklai Leninams ar Karlo Markso vardu pavadintos gatvės – nors simpatijų tiems veikėjams, nemanau, kad jaučia, bet būna, tegu būna. Gongas tikrai neprišauks piktųjų dvasių – jas prisišaukiame patys kibdami dėl nereikšmingų dalykų vienas kitam į kudlas, nematydami, kad miesto kultūrai šiems metams lėšų skirta šešiasdešimčia nuošimčių mažiau negu pernai. Gongo priešininkų argumentams, kad jo buvimas skatins sektų ir sektelių paplitimą, atsakyčiau, kad klaidžiojimas jose reikalingas tiktai silpniesiems. Tvirtų įsitikinimų žmogui net mintis apie tai tegali sukelti žiovulį – kaip ir plepalai apie metalinį skritulį.

       Kostas Poškus, nežinomas dailininkas

Komentarai

komentarai(-ų)