Kostas Poškus – neparašytas CONVID – 19 dienoraštis

Jeigu rašyčiau dienoraštį, būtų daug ilgesnis ir nuobodesnis, bet tai neatsitiko: tiesiog norėjau parašyti rašinį kita tema, o išliko tik pati jo pradžia. Vėliau galvodavau, kad žmonių jausmai ir mąstymas nepasikeitė nuo ūkanotos žmonijos pradžios. Tereikia pasiskaityti Bokačio “Dekameroną” parašytą XIII amžiuje maro epidemijos metu ir supranti, kas gali atsitikti izoliuotoje visuomenėje. Ir dar pagalvojau, kad panašiai galvoju ne aš vienas ir atsiras ne viena pandemijos interpretacija.

Nežinau, kas esu

„Taip pagalvojau ūkanotą kovo devintosios rytą. Bandydamas surasti save, R pasveikinau su gimtadieniu, bet saviieškos kelyje nepažengiau nė žingsnio“

Nepadėjo nė suvalgytas sumuštinis su vytinta dešra, o peržiūrėtos TV žinios dar sustiprino sumaištį išsibalansavusioje galvoje: rodė pasaulį drebinančio koronaviruso epidemijos vaizdus, vakarykščią rėksmingų moterų, kovojančių prieš smurtą artimoje aplinkoje, eiseną. Pagalvojau, kad,  galimas atvejis, jog jos pačios didžiausios smurtautojos. Vėliau prigulęs ant sofos skaičiau Slavojaus Žižeko „Smurtą“. Prabudau po gero pusvalandžio su akiniais ant nosies, iš kelių perskaitytų puslapių atmintyje išliko atsiminimas, kad autorius atpasakojo kelis anekdotus, kuriuos pamiršau, bet grįžti prie teksto patingėjau. Grįžusi iš sporto salės R dalinosi įspūdžiais: yra keletas moterų nuolat konfliktuojančių dėl persirengimo spintelių, kilimėlių arba visai dėl neaiškių priežasčių – kitaip negali. Susivienija, kai į salę įeina rytais pėsčiųjų take šerianti kates: tada girdisi šnypštimas  – Kačių motina atėjo. Viena moteris guodėsi, kad ją, kovo aštuntosios vidurdienį einančią iš parduotuvės, prie namo laiptinės kažkas iš nugaros bambtelėjo per galvą. Atsipeikėjusi, aišku, pirkinių nerado, o rankinė jau be pensininko pažymėjimo ir piniginės. Visi šie dalykai nėra malonūs, bet jie tolėliau ar atokiau nuo mūsų, todėl labai nejaudina, nes artėja pavasaris, dienos ilgėja etc.

2020 11 07

Praėjo tik aštuoni mėnesiai, bet pasaulis labai pasikeitė, sužėrėjo naujomis, dažniausiai ne pačiomis maloniausiomis spalvomis. Kažin ar garsusis filosofas Svitojus Žižekas dar svajoja pasivaikščioti Kinijoje pirmojo karantinuojamo miesto tuščiomis gatvėmis (jo pavadinimo neprisimenu, bet ten tik keli ar keliolika milijonų gyventojų): šiomis dienomis apmirusiomis gatvėmis miestų pilna Europa. R mankštintis neina, kilimėlių problema išsisprendė savaime. Šiuo laikotarpiu parašiau ne vieną rašinį, kurių dalis nepublikuota, tapiau ir piešiau. Kadangi esu pats izoliavęsis – dirbu vienas, todėl smagumo dėlei iliustruodavau kartoninius vamzdžius Lukašenkos, mūsų šalies ir provincijos veikėjų atvaizdais, jų pasakytomis mintimis, savomis replikomis. Paprasčiausiai, pertraukėlėmis tarp kitų darbų žaidžiau. Vėliau sužinojau, kad panašia veikla pandemijos tema užsiima sūnus, Algirdas Judickas Dauguose, jo sūnus Matas kaime už Pivašiūnų. Panašiai kaip “Dekamerono” veikėjai pasakojome istorijas. Surengėme parodą Dailės Akademijos taip vadiname Kreatoriume. Įdomiausia tai, kad vienas kito darbų nematėme iki paskutinės dienos. Kitą dieną Vilniuje, o nuo šiandienos visoje Lietuvoje skelbiamas visuotinis karantinas. Sekasi gi man.

Šiandien šios dienos, lapkričio septintos, ypatingumą pamiršę netgi mano kartos žmonės. Primenu: “Tegyvuoja Didžiosios Spalio revoliucijos 103 –ios metinės!“ Jaunieji gūžtelėtų pečiais – kodėl spalio, jeigu dabar lapkritis? Paaiškinu, kad carinėje Rusijoje laikas buvo matuojamas pagal taip vadinamą senąjį kalendorių. Niekam dabar nerūpi nei senasis kalendorius, nei revoliucija – jos vyksta vos ne kiekvieną dieną. Pasaulį dabar drebina ne marksizmo – leninizmo, bet koronoviruso pandemija. Graudenu R, kad trauktųsi nuo televizoriaus, kad nesileistų šiurpinama grėsmingais balsais skelbiamų žinių apie vis naujus ir naujus pandemijos protrūkius. Baisu tai baisu, bet nereikia pasiduoti psichozei, reikia saugotis pačiam ir užsiimti įprastine veikla. R išeina į kitą kambarį ir po kažkurio laiko išgirstu jos balsą, kad koronuotų asmenų padaugėjo tiek ir tiek (išmaniojo telefono dėka).

Jeigu įsijausi į pasaulio įvykius, iš tikro gali apimti apokaliptinės nuotaikos: Europos miestų gatvėse bepročių žudomi žmonės, toli nuo mūsų, bet reikšmingas visam pasauliui įvykis –  Amerikoje vis dar renkamas prezidentas. Dabartinis, apsimelavęs iki ausų, kaltina oponentus apgavystėmis ir falsifikacijomis, o skirtingų šalių žiniasklaidos interpretuoja tai jiems patogiausia linkme. Pavyzdžiui, Maskva vaizduoja tai kaip amerikoniškosios demokratijos krachą – geriausia, kai šaliai vadovauja bunkeryje lindintis Putinas (čia ne mano mintis). Tą pačią dieną skirtingos šios šalies žinybos skelbia tris skirtingus pranešimus apie opozicijos lyderio nuodijimą. Pirmajame sakoma, kad jis visai nebuvo nuodijamas, o sirgo chronišku pankreatitu. Antrajame, kad jo gyvybę išgelbėjo Rusijos medikai. Trečiasis kaltina nuodijimą organizavusias užsienio žvalgybas norėjusias diskredituoti Rusiją. Atseit pasirinkusios Nevalną „sakraline auka“.

Nereikia toli ieškoti apsimelavusių ir nusikalbėjusių trampų, lukašiankų, nes turime savus karbauskius, tomaševskius su svitomis, turime vietinius smulkaus kalibro intrigantus. Turime ir turėsime piktus, apsišaukėlius, draskančius kitiems akis dėl mankštos kilimėlių.

Vietoje epilogo, 2020 11 08

Kaip rašiau pradžioje, žmonijos prigimtis nuo pat jos ūkanotos pradžios nepakito, ne šiandien ir ne vakar egzistuoja manichėjiškas, pasaulį skirstantis į gėrį ir į blogį, nuolat įsivaizduojantis jį kaip rietenų lauką tarp šių dviejų jėgų, požiūris. Amerikos prezidentas jau išrinktas, dar sėdintis Ovaliniame kabinete to nepripažįsta, teigdamas, kad rinkimai buvo suklastoti. O – jo – jo, kaip sunku pripažinti savo pralaimėjimą, kaip sunku, kai buvai viskuo, o tapai niekuo. Tai tinka ir pas mus nueinantiems ir nueisiantiems ateityje vadovams, o ir šiaip viršininkėliams.

Telefoninėmis žiniomis septynmetis Algis, nors nėra verksnys, bet, išklausęs pasakojimą apie liūdną Hektoro likimą, paslapčiomis verkė. Prisiminiau, kad kažkada beskaitant „Iliadą“, man mielesnis buvo jis, o ne Achilas. Visiems mums būtų sveika pasiskaityti Homerą, kad galėtume suprasti, jog tai, ką jis kūrė prieš tūkstantmečius, nėra pasakėlė, o pasakojimas apie realius žmones.

Kostas Poškus

Komentarai

komentarai(-ų)