Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Žiniasklaida – masinės komunikacijos priemonė, formuojanti piliečių nuomonę, daranti įtaką aplinkai ir kurianti sutarimą arba priešpriešą visuomenėje. Ji turėtų būti ramstis piliečiui, dalyvaujančiam valstybės valdančiųjų rinkimuose, todėl netinkamai remiantis pateikta informacija gali kilti visuotinis nepasitenkinimas valstybės valdymu ar nepasitikėjimas pačiais valdančiaisiais. Asmenys, kurių nuomonė dažnai būna palanki ne šalies gyvenimo kokybės gerinimui, o vienos kurios politinės jėgos aukštinimui, migruodami po skirtingus informacinius šaltinius (nepriklausomai nuo jų kokybės ir lygio), kuria visuotinį chaosą žiniasklaidoje. Tokiu atveju žmogui labai paprasta pasiklysti tarp to, kas yra įdomu, svarbu ir būtina žinoti.
Laidoje „Žiniasklaida – tarp propagandos ir demokratijos“ su studijos svečiais su filosofijos profesoriumi, daktaru Gintautu Mažeikiu ir Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėju Šiaulių universiteto profesoriumi istoriku Arūnu Gumuliausku kalbėjosi Jurgita Januševičiūtė.
Filosofijos profesorius, daktaras Gintautas Mažeikis pirmiausia apibrėžė, yra politinė propaganda:“ yra ne tik politinė propaganda, bet egzistuoja ir religinė, kuri pirmiausia atsirado kaip religinis institucinis įtikinėjimas XVII a. skleisti evangelizaciją ne krikščioniškuose ir ne katalikiškuose kraštuose. Kitaip tariant, paversti vieno tikėjimo žmones kitos bažnyčios lankytojais, kito tikėjimo išpažintojais. Politinė propaganda atsirado iš religinės propagandos, kai bandoma įtikinti tam tikra ideologija ir padaryti asmenis tam tikros ideologijos sekėjais“. Taip pat kokiose dažniausiai srityse, politinė propaganda prasiveržia: „dažniausiai auditorija su propaganda susiduria vadinamojoje informacinėje žurnalistikoje, kas vadinama informaciniais pasilinksminimais, kai vietoje to, kad būtų pateikiama oblektyvi informacija, remiantis keliais šaltiniais ie skatinamas alternatyvus svarstymas, yra pateikiama tik viena informacinė pusė ir siemiama ne svarstymo, o emocinio efekto, t. y. siekiama skatinti auditorijos nepakantą kuriai nors šaliai ir tai yra propagandinis veiksmas.
Gintautas Mažeikis sutiko su teiginiu, kad žiniasklaida formuoja visuomenės nuomonę, ir pabrėžė, kad pati žiniasklaida labai paveiki propagandai: „nes asmenys renkasi vienus ar kitus informacinius šaltinius ne kiek savo racionaliais sumetimais, kiek norėdami patenkinti savo emocinius lūkesčius. Todėl žiniasklaida pataikauja, viena vertus, auditorijos lūkesčiams, kita vertus, ieško, kaip emocingai pateikti informaciją, todėl labai lengvai pakliūna į propagandos spąstus. Propagandiniai pranešimai yra labiau skaitomi nei racionalūs analitiniai straipsniai ir jų vartojimas yra kur kas efektyvesnis“.
Profesorius palygino propagandą žiniasklaidoje Lietuvoje ir užsienyje, kuo skiriasi jos skleidimas, kur ji yra paveikesnė: „skiriasi pagal savo emocingumo lygį ir pagal savo dezinformacijos kiekį arba, kitaip tariant, pagal savo patikimumą. Rusijoje žiniasklaida yra nepaparastai emocinga, labai smarkiai audrina visuomenę, labai kryptingai tą daro, kuria stereotipinę visuomenės vaizduotę. Lietuvoje šis emocinių pranešimų lygis yra mažesnis ir todėl auditorija yra mažiau priklausoma nuo skatinamų jausmų, todėl lengviau pasirenka racionalius pranešimus, lengviau juos vartoja“.
Taip pat Gintautas Mažeikis papasakojo, kaip atsispirti politinei propagandai ir kaip didinti žiniasklaidoje demokratiją bei mažinti propagandą: „visų pirma, sekti kelius šaltinius. Antras dalykas, pateikti lygiavertes nuomones ir skaityti, o auditorijai atitinkamai ieškoti lygiaverčių šaltinių, lygiaverčių alternatyvių nuomonių. Taip pat vadovautis patikimumo kriterijumi. Yra žiniasklaida, kuri platina daug nepatikimos informacijos, ji galėtų būti laispniškai išstumiama iš dominuojančios žiniasklaidos rato“.
Tuo tarpu Profesorius Arūnas Gumuliauskas atskleidė, ko siekia žiniasklaida skleisdama propagandą: „žiniasklaidos priedermė yra skleisti objektyvią informaciją, tačiau atsiranda toks dalykas kaip komercinė reklama, kuri traukia ir užsakytus, mokamus straipsnius ir paprastai tuo siekiama užkirsti žmonėms turėti kitą nuomonę, o taip pat daryti įtaką auditorijai. Propaganda dažnai pateikia gerai apsvarstytus ir atrinktus faktus, siekia paveikti žmonių mąstyseną, emocijas. Būtent propaganda epiliuoja ne į žmogaus protą, o į žmonių jausmus, todėl yra pakankamai pavojinga“.
Prakalbus apie dabartines aktualijas, profesorius įvardijo, koks, jo nuomone, ryškiausias šių dienų propagandos pavyzdys viešojoje erdvėje: „plačioji visuomenė šiuo metu pagalvotų apie Rusijos agresiją ir pastaruoju metu tai labiausiai sukoncentruotas įvykis. Tačiau yra ir įsisenėjusių problemų. Turiu galvoje globalizacijos procesus ir globalizmo paplitimą viešojoje erdvėje. Globalizmas yra nutaikytas kovai prieš nacionalines valstybes. Tai plati propaganda tautiškumo atžvilgiu. Paskutinius 15 metų, viešojoje erdvėje nacionalizmas „daužomas“ visiškai ir žmonės patį terminą „nacionalizmas“ laiko kaip ir neigiamu. O aš sakau, kad nacionalizmas yra meilė savo tautai, kalbai ir pan. Taigi tai užmaskuota propaganda, kuri yra visur ir yra nukreipta prieš nacionalinių valstybių išnykimą“.
Baigiant pokalbį, paklaustas, ar profesionalios žiniasklaidos misija yra skleisti demokratijos principus, ar vis dėlto jai būdingas ir propagandos skleidimas Arūnas Gumuliauskas atsakė: „žiniasklaida neturi nieko skleisti, ji turi pateikti objektyvią informaciją. Tačiau kada žiniasklaida yra komercinė, ji nuo šios priedermės tolsta, todėl linkėčiau žiniasklaidos atstovams nenutolti nuo savo pagrindinės priedermės. Juk kai pateikiama viena nuomonė kokiu klausimu, turėtų būti ir kita nuomonė. Tai ir būtų demokratijos principas – nuomonių pliuralizmas. Taigi, tuo turėtų būti užimtos žiniasklaidos atstovų galvos“.
