Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Lapkričio 30 d., penktadienį, 17 val. Manto Kazakevičiaus paroda „Minčių tūriai“ Alytaus dailės mokykloje, S. Dariaus ir S. Girėno g. 25
Mano tikslas – ultrašiuolaikišku būdu virtualioje erdvėje 3D sukurti objektus, tam tikrus „minčių tūrius“, o paskui atkurti juos tradicine technika, iš metalo arba akmens“, – sako Alytaus miesto savivaldybės jaunųjų menininkų stipendijos laimėtojas skulptorius Mantas Kazakevičius.
Cikras alytiškis, Alytaus dailės mokyklos absolventas, o dabar jau 11 metų dirbantis joje mokytoju Mantas Kazakevičius yra iš tų žmonių, kurie nepramintą takelį ras ir betoninėse džiunglėse. Prieš gerus dešimt metų Mantas buvo vienas pirmųjų aktyvistų, įsilipusių į Laisvės Angelo aikštėje augusius senuosius medžius ir neleidusių jų kirsti. Šiuo metu kartu su šeima, žmona, tekstilės menininke Vilija Gaižauskaite, ir vaikais Rugile bei Joriu gyvena sodyboje, savo rankomis statytame šiaudiniame name netoli Alovės. Čia, kartu su draugų šeimynomis, augina medžius, kurių niekas be jų leidimo niekada neiškirs. Šie metai kūrėjų šeimai ypatingi ir tuo, kad Mantas laimėjo Alytaus miesto savivaldybės jaunųjų menininkų stipendiją – pirmą tokią mūsų mieste. Beje, kitos dvi stipendijos atiteko jo mokiniams – Guodai Diržytei ir Matui Janušoniui.
– Mantai, kokią idėją pasiūlei jaunųjų menininkų stipendijos konkursui?
– Mano pasiūlytas projektas vadinasi „Ideamorfai“, nuo senovės graikų kilmės žodžių idéā ir morphē, kas pažodžiui reiškia sugalvotas formas. Plėtojant kūrybinį procesą radosi ir lietuviškas atitikmuo – minčių tūriai – taip vadinsis ir būsimoji paroda. Stipendija skirta kūrybiniam procesui bei objektų parodai. Projekto idėja kilo pastebėjus, kad naujos technologijos gerokai praplečia skulptūrinės raiškos galimybes, o kai kuriais atvejais leidžia perteikti idėjas grynuoju pavidalu, tai yra neapribotas išorinių veiksnių, pavyzdžiui, tam tikrų įgūdžių stokos ir panašiai. Tad mano tikslas – ultrašiuolaikišku būdu virtualioje erdvėje 3D sukurti objektus, tam tikrus „minčių tūrius“, o paskui atkurti juos tradicine technika, iš metalo arba akmens.
Tradicijos ir šiuolaikinių IT jungtis ir yra tai, kas šiuo metu mane labiausiai domina. Iš tradicinių technikų labai traukia liejimas iš metalo. Beje, visai neseniai teko sužinoti įdomų faktą, kad mano senelis (jis žuvo jaunas, mano tėvas dar buvo vaikas) kadaise dirbo Alytaus metalo liejykloje. O pirmuosius šešerius savo gyvenimo metus gyvenau jos kaimynystėje Pulko gatvėje, kur dabar įsikūrusi „Skausmo užuovėja“, tėvai pasakoja, kad mūsų namuose ant užuolaidų būdavo juodų nuosėdų. Nežinau, kokiu – tiesioginiu ar netiesioginiu – būdu, bet ši šeimos istorija turbūt kažkaip susijusi su manyje atsiradusiu poreikiu lieti iš metalo. Keletą bandymų jau esu padaręs.
– Ar „minčių tūrių“ technika susijusi ir su Tavo kaip mokytojo praktika, juk dėstai tokį keistą dalyką – kompiuterinę skulptūrą?
– Taip, nes kalbame apie formos sprendimus, kurie yra sukuriami skaitmeninėmis priemonėmis. Šias praktikas dėstau jau penkerius metus, o pačią discipliną teisingiau būtų vadinti kompiuterine skulptūra. Pradžioje pamokos vyko Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje, nes Dailės mokykloje dar neturėjome reikiamos įrangos, o štai jau porą metų džiaugiamės nuosava kompiuterių klase Dailės mokykloje. Lygiagrečiai projektuose Čekijoje ir Alytuje pradėjome eksperimentuoti piešimo erdvėje skenuojant žmogaus judesius arba, jau didesniu masteliu, pasitelkiant dronų galimybes atsirado netikėtas, bet labai įdomus įrankis kūrybai mokiniams ir man pačiam. Kai forma lipdoma virtualioje erdvėje, nėra medžiagos pasipriešinimo, o materializuoti tuos dalykus leidžia 3D spausdintuvas. Vėliau šie erdviniai objektai įgaus klasikinės skulptūros pavidalus. Kai rašiau paraišką jaunųjų menininkų stipendijai gauti, net nesvajojau, kad skulptūras galima daryti ir virtualioje realybėje – mintys įgauna tūrius, tiesiog čia ir dabar trijose dimensijose.
– Kaip apskritai vertini tą faktą, kad Alytuje atsirado stipendijos jauniesiems menininkams? Juk apie jas kalbėta jau ne vienerius metus, bet mintis įgavo kūną tik dabar.
– Stipendija yra labai reikalinga, asmeniškai man ji leido atsidėti kūrybiniam darbui, nes turiu šeimą. Pinigai skirti ir žinai, kad tai yra resursas, į kurį gali atsiremti ir padaryti. Nes būna ir taip, kad idėjos kirba, bet tenka daryti nebūtinai tai, kas tau pačiam dabar įdomiausia, bet kas neša finansinę naudą. Stipendija leidžia imtis kūrybinių sumanymų, išbandyti idėjas, negalvojant apie pelną ar nuostolį, tiesą sakant, iki šiol nepavyko rasti ar susikurti kitų tokių aplinkybių, kad tai būtų visiškai įmanoma.
Kalbant apie jaunesnius kūrėjus, galbūt dar studijuojančius, tai stipendija, žinoma, nėra pakankamas stimulas pasilikti gyventi ir kurti Alytuje, bet įpareigoja kažką sukurti gimtajame mieste. Iš principo tai yra gerai, manau, kad tokių skatinančių priemonių galėtų būti ir daugiau. Norisi, kad Alytuje gausėtų kūrybingų žmonių, bet tam reikia sudaryti tinkamas sąlygas. Vienas iš būdų yra skatinimas įvairiomis stipendijomis (pagal amžių, atskiras sritis ir panašiai). Nes dabar, jei neatitinki jauno menininko apibrėžimo, tai turbūt vienintelė oficiali galimybė realizuoti savo sumanymą viešojoje erdvėje yra per projektinį finansavimą. Vėlgi, jei nesi juridinis asmuo, misija tampa praktiškai neįmanoma. O jaunimui projektinis finansavimas neretai atrodo kiek atbaidantis dėl biurokratinių reikalavimų, kasketvirtinių ataskaitų, o ši stipendija – labai patraukli, nes atsiskaitymas yra tavo idėjos įgyvendinimas bei pristatymas visuomenei. Tikiuosi, kad paraiškų stipendijai gauti nemažės ir ateityje, nes šiemet susidomėjimas buvo didžiulis. Džiugu, kad gavome jas trise, nes vienam būtų savotiška atsakomybės našta pateisinti visų lūkesčius. Man netikėta ir smagu, kad stipendijas gavau drauge su savo mokiniais Guoda ir Matu.
– Kur vyks paroda „Minčių tūriai“? Klausiu todėl, kad parodinės erdvės, ypač parodų organizavimas Alytuje, taip pat yra aktuali problema.
– Tikėtina, kad paroda vyks Dailės mokykloje, nes, norint ją surengti Kraštotyros muziejuje, reikia tartis iš anksto. Šiandien tai – populiariausia mieste ekspozicijų erdvė. Kai sužinojau, kad man skirta stipendija, ją rezervuoti buvo jau per vėlu. Dar galėjau galvoti apie teatrą, bet, mano požiūriu, ši erdvė labiau tinkama saloninei kūrybai. Dėl sinagogos, kurioje žadama kurti vizualinių menų centrą, taip pat kol kas nėra jokio aiškumo. Apskritai būtų smagu, jei Alytuje atsirastų profesionalus požiūris į parodų organizavimą, ne tiek pati erdvė, kiek profesionali organizacinė struktūra. Nenoriu sakyti „specialistas“, nes šis terminas savaime turi kažkokį neigiamą biurokrato įvaizdį. Būtų smagu, jei pagaliau atsirastų alternatyva diletantiškai VšĮ „Egarta“ vizualiųjų menų sklaidos veiklai.
– Ne vienerius metus buvai Monumentaliosios dailės kūrinių statymo ir priežiūros komisijos, kuri veikia prie Alytaus miesto savivaldybės, narys. Šiuo metu nebesi, bet galbūt tai netgi geresnė pozicija – iš šalies gali stebėti ir įvertinti mieste priimamus vizualiuosius sprendinius. Kokie įspūdžiai?
– Pasikeitus Kultūros ir meno tarybos sudėčiai, vietoj manęs buvo deleguotas Audrius Janušonis, taigi, nors ir nebesu komisijos narys, bet tikrai domiuosi, kas yra svarstoma ir daroma. Kiek man žinoma, komisija nepritarė metalinės širdelės statymui ant pėsčiųjų ir dviratininkų tilto, kuri vis dėlto buvo pastatyta. Mano asmeninė nuomonė sutampa su kolegų. Nemanau, kad šis objektas tinkamas net vertinant jo funkcinę paskirtį – vargiai ant jo tilps daug spynelių, be to, šypseną kelia ir perteklinis šio objekto įgyvendinimo biudžetas. Kaip profesionaliam skulptoriui didelių abejonių man kelia ir sumanymas panaudoti ženklą Alytus / Myliu miesto riboženkliams. Išeina Alytus – Myliu – Mytiu (Mee too). Be konkurso paskelbtas miesto logotipas – idėja lyg ir nebloga, bet atlikimas, švelniai tariant, diskutuotinas. Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad šiuo metu mieste vėl juntamas estetinis savivaliavimas principu „man patinka ir aš darau“, nors bet kuriam vizualiniam sumanymui viešoje erdvėje įgyvendinti turėtų būti skelbiamas konkursas.
– 2022 metais Alytus taps Lietuvos kultūros sostine. Kokių vilčių dėtum į šį projektą?
– Man atrodo, kad Alytuje svarbiausia yra sukurti pagrindą tęstiniams kultūriniams procesams, bet aš nežinau, ar kultūros sostinių judėjimas tam yra pakankamas. Veikiau tai yra vienkartiniai finansiniai impulsai, panašiai kaip Europos Sąjungos pinigai, kuriuos reikia įsisavinti bet kokia kaina. Nemačiau galutinio Alytaus paraiškos varianto, taigi man sunku būtų objektyviai vertinti, o apskritai, aš visada sveikinu iniciatyvas, kurios sukuria sąlygas, vienodai palankias visiems kūrėjams, o ne konkrečių idėjų prastūminėjimą, ypač jei tai daro tarybos nariai.
– Esi išbandęs jėgas scenografijoje, šiuo metu Alytaus miesto teatro repertuare sėkmingai gyvuoja spektaklis „Šokis puodynėje, arba Svajonių storulis“, kurio kūrybinėje grupėje esi. Gal turi daugiau su scena susijusių sumanymų?
– Šiuo metu tokių sumanymų nėra, galbūt nelabai šita sritis ir traukia. Mat teatrinėje kūryboje, čia kalbu tik apie vizualinius sprendimus, egzistuoja plona linija tarp butaforijos ir tikrų dalykų, kartais reikia labai greitų sprendimų, lankstaus požiūrio, o man, ką bedaryčiau, norisi to imtis iš esmės. Kita vertus, neturiu jokių išankstinių nusistatymų, taigi visko ateityje gali būti.
Taip pat man teko sukurti pirmąsias teatrų festivalio, kai jis dar vadinosi „Tegyvuoja komedija“, nominacijų statulėles. O vėliau aktyviai konsultavau teatro administraciją skulptūriniais klausimais, pasiūliau šioms nominacijoms skelbti konkursą bei padėjau jam pasiruošti, konkursas įvyko ir jį laimėjo skulptorius Audrius Janušonis. Taip pat džiaugiuosi padėjęs tvirtą pamatą tradicijai – Teatro dienos proga kasmet išdalijamus Teatrakmenius kaskart patikėti sukurti vis kitam autoriui, o šis pavadinimas prigijo nuo mano pasiūlytų sprendimų pirmosioms nominacijoms.
Kalbant apie Teatrakmenius, pradinis sumanymas buvo, kad tokie, teatro darbuotojams pagerbti skirti objektai, galėtų atsirasti pastato eksterjere, bet dėl renovacijos planų tam nėra sąlygų. Šiuo metu jie prigijo teatro viduje, o pastarąjį kartą juos sukūrė skulptorius Mindaugas Jakučionis.
– Prieš dešimt metų Alytus buvo vienas pirmųjų miestų, kuriame bendruomenė pasipriešino senųjų medžių kirtimui ir vadinamųjų europinių rykščių sodinimui. Dabar apie tai skamba visa Lietuva. Tau šita tema visuomet buvo labai svarbi. Kaip yra dabar?
– Vis dar skaudu. Gaila, kad prieš dešimt metų Alytuje neatsirado kritinės masės, kita vertus, jei ne būrelis aktyvistų, būtų dar blogiau buvę. Pastarasis dalykas, ką šioje srityje pavyko nuveikti, buvo surengtas viešas aptarimas Alytaus miesto želdinių priežiūros plano, pagal kurį kauniečiai „ekspertai“ numatė masinius medžių kirtimus visame Alytuje. Taip pat teikėme pasiūlymus dėl Jotvingių gatvės rekonstrukcijos projekto, siūlėme išsaugoti senuosius medžius, bet dalį jų vis tiek iškirto. Artėjančios Pulko, Ulonų gatvių rekonstrukcijos irgi kelia nerimą dėl miesto žalumos išsaugojimo. Drįstu teigti, kad ir mano dabartinio pasirinkimo gyventi ne mieste viena dedamųjų priežasčių buvo ta medžių kirtimo istorija. Norėjosi atsidurti kuo toliau nuo panašių sprendimų, kurių pakeisti negali, nors ir kaip stengiesi. Tas pats buvo ir Dainavos mikrorajone, kol ten gyvenome, – kiekvieną pavasarį regėjome kertamus sveikus brandžius medžius. Suprantama, kai tai daroma ten, kur tikrai reikia, bet ne masiškai. Šiuo metu situacija keičiasi, bendruomenės Lietuvoje tapo kur kas aktyvesnėsi, radosi visuomeninis judėjimas, tarp jų esama ir profesionalių teisininkų, kurie stojo ginti viešojo intereso. Mes tada darėme, ką galėjome, prisimenu, pats rašiau raštus Aplinkos ministerijai be jokio teisinio atspirties taško. Gal tokia jau mano prigimtis, kad esu pionierius, linkęs eiti nepramintais takais?
Kalbant apie skaudulius, dar negaliu pamiršti, kaip teko suremti ietis su Alytaus rajono savivaldybe dėl Alovės mokyklos išsaugojimo. Tėvai buvo aktyvūs, bet politinė valia nugalėjo. O mokykla perspektyvi, tereikia pasirinkti drąsią kryptį, ir galėtų sėkmingai konkuruoti su miesto švietimo įstaigomis. Jau antrą rudenį vežiojame dukrą Rugilę į „Drevinuko“ mokyklą-darželį. Viskas puiku, bet… įstaiga užkliuvo dabar jau miesto savivaldybei! Kam papasakoju – sako, na tau ir sekasi… O juk ne taip jau ir seniai dar buvo valdžios bandymas kėsintis į Dailės mokyklą…
Saulė Pinkevičienė