Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Laikas skuba nesustodamas atsikvėpti, į užmarštį nusinešdamas daugybę neišpasakotų istorijų, likimų, įvykių… Jau vien dėl to „Misija Sibiras” kasmet tampa vis svarbesnė, stipresnė istorinės atminties gaivintoja ir saugotoja. Šiemet ekspedicija vyko į Kazachstano Respubliką, kur tvarkė istorines vietas Karagandos, Balchašo bei Džezkazgano apylinkėse. Kaip rašoma www.misijasibiras.lt, visos šios apylinkės telpa į vieną sąvoką – Karlagas, kuriame kalėjo tūkstančiai lietuvių politinių kalinių.
Apie šių metų „Misiją Sibiras”, jausmus, darbus, atradimus ir, greičiausiai, visam gyvenimui išliksiančius prisiminimus radijo studijoje pasakojo Antanas Urbonas – ekspedicijos dalyvis. Kviečiame pasiklausyti!
Ekspedicijos „Misija Sibiras” dalyviai ne tik keliauja atrasti ir tvarkyti svetimoje žemėje atgulusių lietuvių kapų, pastatyti kryžių, bendrauti su toli nuo Lietuvos esančiais tautiečiais, jie taip pat, grįžę į Lietuvą, apie tai pasakoja, neleisdami pamiršti skaudžios mūsų tautos istorijos.
Susitikimas su ekspedicijos dalyviais vyks spalio 12 d. 17.30 val. Alytaus miesto teatre, – ateikite!
Iš Antano Urbono dienoraščio:
Liepos 22 d. Sekmadienis
Šiandien sugrįžome į mamyčių kapines su tikslu jas sutvarkyti. Daugiausia rovėme žoles aplink pagrindinį taką ir įvairių tautų atminimo paminklus bei dažėme pavienius senus juodus kryžius.
Roviau aukštą žolę aplink paminklus ir staiga užgniaužė kvapą – pamačiau prie paminklo padėtų saldainių. Šis momentas turbūt labai stipriai įsirėš į mano atmintį prisimenant ir pasakojant apie ekspediciją į Kazachstaną. Pradėjau fotografuoti saldainius, tvarkyti kapų prisijungė ir Agnė, jai tai buvo dar stipresnis emocinis išbandymas – trumpam ir tvarkymo darbai sustojo. Vakar radome žaisliukų, šiandien – saldainių. Prieš mus buvę svečiai šiais paprastais dalykais dar kartą priminė, kad lageryje gimę ir anksti mirę vaikai niekada gyvenime neturėjo galimybės pajusti tokių džiaugsmų kaip saldainiai ar žaislai.
Vėliau mūsų grupės medikė Aistė kapinių paviršiuje atrado suaugusiųjų ir vaikų kaulų. Visų akys tapo šiek tiek platesnės, pasidarėme dar tylesni. Kapinių teritorija gana nedidelė, bet žinojome, kad žmonės buvo laidojami visame aplinkui plytinčiame lauke. Tik dalis jo jau paversta savartynu, dalis supelkėjo, o dalis yra dirbami laukai. Apima makabriškos mintys. Kiek dar tokių kapinių SSRS valdžia sulygino su buldozeriais? Tarp lagerių veikimo pabaigos ir Berlyno sienos griuvimo buvo pakankamai laiko naikinti Gulagų nusikaltimų pėdsakus.
Popiet šukavome Karagandos miesto (senamiesčio/senąsias) kapines ir ten įvyko mane labai pradžiuginęs momentas – atradau ir pats identifikavau lietuvio Stepo Babčėno kapą! Kirilica prie pavardės buvo prirašyta „Iš Kauno“. Man tai buvo pakankamas pasiekimas, kadangi rusų kalbą mokiausi tik 4 mėnesius universitete 2011 m., tad kvadratinių raidžių visai neprisiminiau. Padėjo tam tikri pratimai lėktuve, kuomet gavome užduotį identifikuoti kirilica surašytų lietuvių ir kitataučių vardus ir pavardes. Kapas buvo apžėlęs medeliais ir aukšta žole. Šalia metalinio paminklo buvo išlikęs ir medinis kryžius, kuris kažkodėl iš apačios buvo apdegęs. Su Domu sutvarkėme kapą įdėję nuoširdžių pastangų – išrovėm viską iki samanų, po jomis radome betoną. Pabaigus tvarkyti ant metalinio kryžiaus pastebėjau mažą detalę – jis buvo apsuktas viela. Tokį žymėjimą mačiau ir ant kitų kapų, daugelyje vietų viela buvo spygliuota. Padarėme prielaidą, kad taip atmenamas politinių kalinių likimas. Džiaugiuosi šiuo atradimu ir sutvarkymu – širdyje pajutau, kad asmeninis planas „minimum“ jau įvykdytas.
Vėliau pamečiau Domą, ieškojau daugiau lietuvių kapų, bet bergždžiai. Pradėjo lyti ir supratau, kad lietui lyjant vaikštau daugiau nei 4000 km. atstumu nuo tėvynės, vidury Azijos, anksčiau negirdėto miesto senosiose kapinėse, ir ieškau lietuvių kapų. Jausmas siurrealus!
Vakare lietus dar labiau įsistiprėjo, nenustojo lyti nuo 16 val. iki vidurnakčio. Staigiai vėso, o į šlapią palapinę eiti labai nesinorėjo. Turėjom civilizacijos pėdsakų – pavėsinę su elektra ir virduliu, tai nuotaiką dar palaikė kava. Nuėjus miegoti supratau, kad dėl palapinės baiminausi be reikalo – pirmą lietaus iššūkį jos atlaikė ir viduje buvo sausa.
Liepos 26 d. Ketvirtadienis
Ryte vėl buvo susitikimų su vietiniais, aprodė Balchašo kultūros namus, kurių fasado ornamentus darė 4 nagingi lietuviai – politiniai kaliniai. Vėliau po tremties grįžę į Lietuvą jie puošė Arkikatedrų ir bažnyčių fasadus.
Nusipirkome lentų kryžiaus papuošimams daryti ir išvykome žvalgyti kapinių šalia Balchašo ežero. Suradome nemažai lietuvių kapų, kapines žvalgyti buvo daug lengviau, nes buvo didesni praėjimai tarp jų ir taip pat mažai augmenijos, kas leido mums matyti vieni kitus ir tvarkingiau bei nepasimetant šukuoti kapines.
Popiet su Domu ir Juru atsiskyrėme nuo ieškančių ir pradėjome dirbti papuošimus. Buvo nemenkas iššūkis padaryti bent panašaus grožio kryžių, kaip padarė šiaurė, bet pamažu judėjome tikslo link. Smagu buvo dirbti, diskutuoti dėl geriausių proporcijų. Pirmas išpjautas trafaretas buvo per mažas, darėme didesnį. Juras buvo puikus matematikas ir gerai darbavosi peiliu bei kaltu. Man sekėsi įstrižai išpjauti lentas, iš kurių reikėjo paruošti 4 saulės spindulius, o Domas turėjo daug kantrybės ir puikiai darbavosi prie pačių smulkiausių detalių, kurioms kruopštumo reikėjo labiausiai. Dirbome ant saulės, nepasiėmę kremo, nes buvome neseniai atvažiavę iš lietingosios Karagandos, kur lijo 3 dienas. Azartas ir noras pabaigti apdailą nuvijo visą nuovargį ir prie kapinių per 4 valandas padarėme daugiau nei 2/3 darbo. Likusias detales paruošėme vakare prie laužo, kurį sukūrėme prie internato.
Liepos 27 d. Penktadienis.
Ši diena yra svarbiausia ir įsimintiniausia tiek man, tiek kiekvienam ekspedicijos dalyviui. Mes pastatėme 3 kryžius. 2 kartu su Šiaure ir vieną atskirai. Emocijų bangos veržėsi kraštais – susitikus su likusia komandos dalimi; – skambinant į Lietuvą artimiesiems žmogaus, prie kurio kapo ką tik naujai pastatėme 4.8 m. aukščio kryžių; – nakties metu sukalant paskutinį kryžių ir jį pastatant mamački kapinaitėse. Labiausiai įstrigo memorialas, kurį paruošėme Rytinio Kounrado lagerio griuvėsiuose. Lagerio vieta yra 30 km. nuo Balchašo miesto, ten nuvykome ryte ir pradėjome ruoštis – 12 valandą turėjo atvykti slovakų katalikų kunigas pašventinti kryžiaus, o mums dar reikėjo iškasti duobę, sukalti kryžių ir prikalti apdailinimus. Kryžių statėme šalia išlikusių vartų – įėjimo į lagerį. Tai buvo dvi kolonos – viena nuvirtusi, kita stovinti. Ant nuvirtusios kolonos dar primūrijome graviruotą lentą su užrašu „Lietuviams kentėjusiems ir žuvusiems Balchašo ir Rytinio Kounrado lageriuose“. Kryžių pastatėme šalia ir atvykęs kunigas su dviem vienuolėm jį palaimino ir pabučiavo. Labiausiai sujaudino kunigo žodžiai, kad čia nuo šiol bus nauja katalikų tikinčiųjų vieta, kur vienuolės ir kunigas veš tikinčiuosius ir melsis kartu su jais.
Šitas memorialas svarbus tuo, kad jis yra vienintelis paruoštas nuo nulio – kituose memorialuose jau buvo palikta atminimo žinia – vienos ar kitos tautos paminklai. O Rytinio Kounrado lagerio dykynė turbūt būtų pasiglemžusi tragišką istoriją su savimi, bet mūsų paminklas ir kryžius bent trumpai atims tokią galimybę.
Ši diena, liepos 27 d., yra viena geriausių ir prasmingiausių mano gyvenime.
