Mūsų gyvenimo vaizdai. Sunkiausia pakeisti save

Juras Zinkus

Jonas buvo piktas. Nuo pat ryto susinervino. Atsikėlęs, kaip visada išėjo į balkoną pasidairyti. Nors ir nelabai aukštai, ketvirtame aukšte, gyveno, bet ne tik savo – dar kelių aplinkinių daugiabučių kiemus matydavo ir laisvu metu mėgdavo juos žvilgsniu tyrinėti.

Bet šįryt po kitus jau nesidairė – nuo to, kas po jo paties namo langais vyko, žado neteko! Atvaryta technika senus atliekų konteinerius iškėlinėjo ir į priekabą krovė. Išveš! – iškart suprato Jonas.

Jis net suurzgė iš pasipiktinimo, paskubom nusispyrė šlepetes ir nėrė pro buto duris. Lėkdamas laiptais žemyn ne tik mintyse, bet balsu keiksmais svaidėsi. To betrūko!Didelius, normalius senus konteinerius išveža, o kažkokių mažiukų pritupdė. Niekas į juos netilps! Mėšlynas aplink kasdien bus. Ir prie senų būdavo, bet vis tiek!

„Tai išvežat?“ –  karingu tonu paklausė Jonas prisiartinęs prie konteinerius tvarkančių darbininkų. „Senus išvežam, naujus paliekam. Gražiau bus“, – atsakė gerai nusiteikęs vyras žalia kepure. Jo gera nuotaika Joną sunervino dar labiau negu nauji konteineriai. Linksma jam, matai!

„Gražus mėšlynas bus! Kiek čia šiukšlių į tas jūsų dėžutes tilps? Viskas aplink mėtysis! Aš iš pat pradžių sakiau, kad nieko čia keisti nereikia. Mums ir seni konteineriai geri!”, – tam, besišypsančiam, piktai atkirto Jonas.

„Nu, kur jau čia geri, pažiūrėk: apjuodę, apipaišyti, ano viena pusė apdegusi. O dabar bus nauji, švarūs, tvarkingi. Ir nė kiek ne mažesni šitie, tik ne visi matosi –dalis jų po žeme. Ir naujų dar daugiau – ne keturi, o penki!”, – dėstė vis dar taip pat gerai nusiteikęs žaliakepuris.

Penki! O tai tas penktas – kam? „Maisto atliekoms”, – paaiškino vyriškis. „Tik durnas gali maisto atliekas atskirai mesti”, – net springdamas iš pasipiktinimo tėškė Jonas. „Tai tada išeina, kad tokių durnų Europoj daug – nes jie tas maisto atliekas jau seniai atskirai renka“, – nusijuokė vyras žalia kepure ir palikęs vis labiau širstantį Joną sėdo mašinon ir išvažiavo kažkur išgabendamas ir senuosius konteinerius.

Jonas prie naujų konteinerių liko vienas. Vaikščiojo aplink juos, iš visų pusių apžiūrinėjo, visus iš eilės atidarinėjo ir vis dairėsi aplink, tikėdamasis, kad gal ateis kažkas, su kuo būtų galima iškoneveikti  ir konteinerius,  ir tuos, kas juos pastatė, ir tuos, kas maisto atliekas liepia rūšiuoti, ir kas išvis liepia rūšiuoti, ir apskritai valdžia bei gyvenimu pasiskųsti.

Ilgai laukti jam neteko – pamatęs šuniuku vediną moteriškę su dviem juodais maišeliais rankoje Jonas iškart suprato, kad ji ateis prie konteinerių. Ir atėjo. Vieną maišelį įmetė į mišrias atliekas, iš kito išėmė pora stiklainių ir įmetė juos į stiklo konteinerį, o tai, kas liko maišelyje – į plastiko.

„Dabar ir maistą reikės rūšiuoti“, – bandydamas išspausti šypseną užkalbino moterį Jonas. „Reikės“, – ramiai atsakė ši. „Bet kažkokia nesąmonė, ar ne?“ – dar kartą pabandė Jonas.

„Nežinau, bus matyti. Visas normalus svietas tą daro, ir mes išmoksim“, – nė nemanė piktintis moteriškė. „Aš tai jau jiems nieko nerūšiuosiu – patys visko prisigalvoja, patys tegu viską ir tvarko“, – Jonas jau nė nebesistengė slėpti pasipiktinimo. „Aš kitiems tai irgi nerūšiuosiu – tiktai sau. Ir savo atliekas. Visai nenoriu, kad pas mane kas nors kitas ateitų jų tvarkyti“, – šyptelėjo moteris ir nuskubėjo paskui vietoje nenustygstantį savo šuniuką.

„Dar viena durnė“, – nusprendė Jonas, neprarasdamas vilties sutikti ir „normalių“ žmonių. Ir sutiko. Kaimynas iš kitos laiptinės, kaip ir Jonas, dėl karantino antrą mėnesį sėdintis prastovose, prie konteinerių atėjo su dideliu maišu rankose ir cigarete dantyse.

„Gal maisto atliekas atnešei?“ – paerzino Jonas, iš anksto nujausdamas, kad kaimynas susinervins. „Ką?“ – mesdamas nuorūką ant trinkelių prie konteinerių paklausė tas, net nemanydamas, kad nuorūką reiktų pakelti. Du pikti vyrai paspaudė vienas kitam rankas –reikalavimai nesičiupinėti skirti ne jiems.

Kaimynas visiškai pritarė Jono nuomonei, kad nauji konteineriai blogiir nereikalingi, o savo pritarimą patvirtino atneštą atliekų prigrūstą maišą palikdamas prie konteinerio: „Išsimes, kam reikia!”

Panašiai pasielgė ir senjorų pora, atnešusi iš valomo rūsio kelias senas kartono dėžes ir aptrupėjusius vazonus, paskui kažkas – Jonas jau nematė kas – ten pat paliko dėvėtų drabužių maišą, o dar kažkas tame maiše kažko, matyt, ieškojo ir kai vakare Jonas iš savo balkono vėl žvilgtelėjo į naujų konteinerių aikštelę, ten išvydo tai, ko ir tikėjosi – šiukšlyną!

Greitai griebė telefoną, nufotografavo, įmetė nuotrauką į „feisbuką“. „Ateik, ką parodysiu!” – patenkintas šūktelėjo žmonai, kuri su tėvų aplankyti atėjusia dukra virtuvėje gėrė arbatą.

„Matai, ar nesakiau, kad taip bus“, – didžiuodamasis savo įžvalgumu mostelėjo Jonas į šiukšlyną prie konteinerių. Žmona tylėdama palingavo galvą, o dukra nustebusi pažvelgė į tėvą: „Kodėl tu tuo džiaugiesi, tėti? Negi tau tai patinka?“

„Nu, nepatinka, bet kam reikėjo tuos konteinerius keisti, kam versti žmones dar ir maisto atliekas atskirai rinkti – gal visą virtuvę šiukšliadėžėmis apsistatyti? Tau gerai, kai name gyveni, vietos turi, o bute ką daryti“, – dukrai ėmė aiškinti jonas.

„Tėti, vienas mažas kibiriukas ir tavo virtuvėje tilps – maisto atliekų ilgai nelaikysi, jas dažnai išnešti reikia. O butelių, stiklainių į šiukšliadėžę ir taip nededi – balkone renki. Ir popierius ten pat. Tai ko čia siautėji? Kad kitus konteinerius pastatė? Taigi ir judu su mama baldus pasikeitėt, kai senieji visai nušiuro. Visi pasenusius daiktus naujais keičiam“, – kalbėjo dukra.

„Tai matai, kas prie tų naujų darosi“, – atšovė Jonas. Jis nenorėjo ginčytis su dukra – ji buvo labai protinga ir… labai mylima. „Ir prie senų tas pats buvo“, – atlaidžiai šyptelėjo dukra. Ji nemokėjo ant tėvo pykti, o tėvas nuo jos šypsenos tirpdavo.

„Tai ir sakau, kad dėl pakeistų konteinerių niekas nesikeičia“, – dar bandė gintis Jonas. „Žinoma, tėti, pirmiausia žmonės turi keistis“, – vėl šyptelėjo dukra. „Nu, kaip tu juos pakeisi“, – nesuprato Jonas. „Ne juos keisk, tėti, o save – nešiukšlink, kur nereikia. O mažą kibiriuką maisto atliekoms aš tau padovanosiu“, – pažadėjo dukra.

„Gerai jau, gerai“, – kaip visada jai nusileido Jonas. Eidamas paskui dukrą į virtuvę, jis išsitraukė telefoną ir susirado neseniai savo įkeltą šiukšlyno nuotrauką. „Tikrai negražu šitaip“, – pagalvojo ją ištrindamas.

Bet šiukšlynų taip lengvai nepanaikinsi. Geresnis kelias – jų nekurti.

Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras kviečia užkirsti kelią netvarkos virusui ir primena: rūšiuoti lengva ir nieko nekainuoja!

Komentarai

komentarai(-ų)