Olandijos menininkų sindikatas: “Jūsų jaunimas ne tik puikiai moka anglų kalbą, bet yra labai atviri ir brandūs itin ankstyvame amžiuje. Olandijoje 17-mečiai savo mąstymu dar vaikai”

Prašėlo jau trečioji naktis Alytaus miesto teatre – COM•MOON•A tradiciškai sulauksi itin didelio jaunųjų alytiškių dėmesio ir priviliojanti kitokio, beje, ne tik lietuviško, teatro išsiilgusius žiūrovus, o mūsų jaunų žmonių susidomėjimas ir brandus požiūris į pasaulį stebino užsienio menininkus.

COM•MOON•A anot pačių teatralų – partizaninė opozicija klasikiniam teatrui: provokatyvūs alternatyvaus teatro, teatrinių judėjimų, sindikatų spektakliai, performansai, judesio, šokio kūrybinės dirbtuvės ir daug kitų dalykų. Vienu didžiausių įspūdžių tapo menininkų sindikato iš Olandijos- „My father held a gun“ („Mano tėvas laikė ginklą“) – aistringas istorijų pasakojimų šou apie karą ir taiką, didvyriškumą ir meilę gyvenimui. Kodėl vyrai žaidžia karą? Atsakymų ieško izraelietis Raphael Rodan ir iranietis Sahand Sahebdivani.

Raphael Rodan ir Sahand Sahebdivani

FM99: Pirmas klausimas, kuris ko gero kyla visiems žiūrėjusiems, kas yra tikra, ar tai Jūsų gyvenimas?

Raphael: dalis – taip, mes pasakojam asmenines istorijas, kurios paremtos mūsų gyvenimais, bet mes, be abejo, manipuliuojam tomis istorijomis, kad jos atitiktų spektaklio koncepciją, bet esmė yra tikra. Bet spektaklyje yra ir vieta, kur mes tikslingai meluojame, ir tai yra tiesa, mes ten iš tiesų meluojame.

Sahand: Tam tikra prasme mes vaidinam patys save scenoje, bet esame tokios kiek perdėtos savęs versijos. Mes esame – nenoriu sakyti karikatūros, nes tai skamba neigiama prasmje, bet žiūrime į save labai specifiniu kampu. Tad taip, tai iš mūsų gyvenimų.

„My father held a gun“ („Mano tėvas laikė ginklą“)

FM99: Bet pozicija į dalykus apie kuriuos kalbate, karas, taika, būdai to siekti – ar tai jūųs mintys ar tiesiog keliate klausimus?

Raphael: Mums manau tai labiau klausimai nei pareiškimai ar šūkiai. Nes šou baigiaisi skaitant laišką iš pirmojo pasaulinio karo, kuris baigiasi tuo, kad tai niekada neturi pasikartoti. Tad labai aišku, kad mums pagrindinis dalykas yra kad parodom, kad tai nutinka vėl ir vėl. Tad atsakomybė čia yra kiekvieno, mes neturi sprendimų, tiesiog visi esame atsakingi.

Sahand: tikrai taip, ant scenos yra du charakteriai, kurie turi gal kiek supaprastą požiūrį, bet tai yra požiūriai, kuriuos bet kuris iš mūsų gali turėti. Aišku realybėje mūsų požiūriai daug sudėtingesni, bet tam, kad sukurti teatro dramą turi supaprastinti viską, todėl tarp mūsų yra labai aiški priešprieša. Realybėje yra daug daugiau niunasų mūsų mintyse.

„My father held a gun“ („Mano tėvas laikė ginklą“)

FM99: Ar galime pasakyti, kad teatras vis labiau ir labiau tampa gyvenimu. Vis labiau pasirodymai tampa žmonių istorijų pasakojimu, savų ar kitų žmonių, tačiau tai yra gyvenimas.

Raphael: visiškai taip. Aš turėjau teatro mokytoją, jis jau miręs, tačiau ilgą laiką mane mokė. Jis buvo 80-ies, kai su juo dirbau, ir jis man sakė, daug maetų atgal, kad negali sulaukti momento, kada aktoriai ateis į sceną, salė bus pusiau apšviesta, po jis sėdės ir kalbės tiesiai su žiūrovais,.jis suprato, kurlink viskas eina. Manau taip ir yra, viskas eina labiau ir labiau ta kryptimi. Sienų standartai sulaužyti ir auditorija vis labiau įtraukiama į teatrinį veiksmą.

Sahand: visiškai sutinku ir manau, kad tam vysktant daugybė žmonių, pavyzdžiui ir iš emigrantų šeimų, kurie nėra pratę lankytis teatre, vis lengviau į jį ateis. Nes čia kalbama kaip būtų tikrame gyvenime ir nueiname nuo labiau abstrakčių formų. Galbūt ateityje viskas sugrįš atgal, bet dabar aš jaučiu, kad bent jau forma teatras tampa labiau intymus ir šiltas.

FM99: Jūs dabar gyvenate Nyderlanduose, ne savo gimtosiose šalyse, kaip seniai?

Raphael: aš tik šešerius metus, o jis daugelį metų, jis paliko savo šalį būdamas trejų su pabėgėlių šeima.

FM99: Kaip manote, jei gyventumėte savo šalyse, ar mastytumė panašiai?

Raphael: Šis spektaklis labai aiškiai skirtas europietiškai auditorijai. Bet manau jūsų klausimas kitoks, ar mūsų požiūris būtų toks pats – labai sunku atsakyti, aš nežinau.

Sahand: man tai aišku, mano charakteris buvo formuojamas taip pat r būnant pabėgėliu. Tad mano identitetas – aš taip pat olandas, nes nuo trejų gyvenu šioje šalyje, aš taip pat iranietis, nes mane augino iraniečių šeima, bet taip pat aš pabėgėlis. Tad aš turiu tris tapatybes viduje ir neabejotinai, jei aš gyvenčiau Irane, dviejų šių tapatybių aš neturėčiau.

FM99: Kaip Jums patiko auditorija, mūsų žiūrovai?

Raphael: aš buvau nustebintas, nes reakcija buvo labai stipri nuo pat pirmo momento. Kai kurie žiūrovai vos septyniolikos ar net šešiolikos metų. Bet aš jaučiau, kad jie puikiai jaučia ir seka viską net ir sunkesnėse vietose, aš labai teigiamai nustebęs, jų ne tik anglų kalba labai gera, bet ir atviras požiūris labai jaučiasi nuo pat ankstyvo amžiaus.

Sahand: galiu tik pritarti, nes pavyzdžiui Nyderlanduose, nors anglų kalba daugumos jaunuolių puiki, tačiau jiems dar trūksta brandos. Nors anglų kalba visia ne probllema, tačiau jie nesusiduria su tema, nes gyvenimas ten daug patogesnis ir saugesnis, jiems nereikėjo pereiti per įvykius, ką patyrė Lietuva aštuoniasdešimtdevintaisiais – devyniasdešimtaisiais, jie neturi baimių , tad gyvenimas jiems patogus ir kai du vaikinai parodo šou apie karą, jiems kiek sunkoka įsitraukti, reikia dar kelerių metų subręsti.

Raphael: Išties, 16 – 17 metų žmonės Nyderlanduose savo mąstymu dar vaikai.

FM99 interviu

„My father held a gun“ („Mano tėvas laikė ginklą“)

Komentarai

komentarai(-ų)