Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Pokalbis telefonu su vienu ryškiausių šių dienų poetu – ne tik naujas formatas „Papasakok man“ pokalbių laidai, bet retas malonumas, palepinęs FM99 klausytojus.
Vainius Bakas, jaunosios kartos poetas, kritikas ir literatūros tyrinėtojas, autorius įvertintas eile literatūrinių apdovanojimų.
Pirmąją savo poezijos knygą išleido būdamas 14 metų. Paklaustas ar nesijautė brandesniu už savo bendraamžius, Vainius atsako, kad daug apie tai galvojęs, tačiau pripažįsta, kartais kartais jaučiasi, kaip žaidžiantis vaikas, o kartais per knygų skaitymą, kitus patyrimus, ateina branda, kurią jis linkęs vadinti koncentruotumu.
„Galiu bendrauti ir su bendraamžiais, ir su jaunesniais, ir su vyresniais. Priklausiau savo kartai, išgyvenau paauglystę, išgyvenau visus etapus. Galbūt, eilėraščiams brandumo suteikia forma, mokymasis, gilinimasis į tai“, – atsako Vainius.
Prieš eilę metų vienoje iš jaunų poetų ir prozininkų pamėgtų interneto svetainių buvo galima rasti daug Vainiaus eilių, dienoraščio ištraukų. Tuomet tai buvo drąsūs, gyvi, intelektualūs tekstai, su kartais juntamais, akibrokštais, kurie labai natūraliai įsipindavo į žodžių melodiją.
Pasiteirautas ar baigtos filologijos studijos neatėmė drąsos rašyti, taip kaip anksčiau tai darė, Vainius teigia, jog ne, kaip tik universitetas atvėrė daug literatūrinių kontekstų, kuriuos anksčiau visai kitaip interpretavo.
Kalbėdamas apie poeto įvaizdį Vainius prisipažįsta, jog kovoja su visuomenės sukurtu poeto įvaizdžio stereotipu. Jo manymu dauguma poetą įsivaizduoja netvarkingą, nevalingą, pasipuošusį margu šaliku, berete, su vyno taure rankoje, gyvenantį bohemišką gyvenimą, besitrinantį kažkokiuose sluoksniuose ir pan. „Aš savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad būna visai kitokių poetų, o bohemiškas gyvenimo būdas yra klišių klišė, kuri man juokinga ir nepatinka“, – apie poeto įvaizdį kalba Vainius.
Tačiau poetas neneigia, teko porą metų ir jam pagyventi bohemiškai, tačiau suprato, kad tai ne jo gyvenimas. Kaip pats Vainius juokauja: „Gavau skiepą nuo bohemiškumo“.
Su alytiške žmona Greta Vainių taip pat suvedė poezija ir kūryba.
Pokalbyje su Vainiumi paliestos įvairios temos: nuo paties Vainiaus kūrybos iki Woody Allen filmų, nuo vaikiškos poezijos iki Alytaus grožio, nuo senelio, iš anksto įsigytame, karste laikytų obuolių iki vieno poeto lokio sudraskytos motinos. Ir žinoma, Vainiaus Bako eilėraščių skaitymas, kurių visada per mažai.
Visa tai ir dar daugiau išgirsite pokalbių laidoje „Papasakok man“ su Vija.
Eilėraščiai:
Amžinoji žiemos šviesa (Gretai)
Teatrų salėse seniai užgeso šviesos,
operacinėse nustojo lempos degti,
ir toj tamsoj aš taip Tavęs ilgėsiuos
už šimtmečius ilgesnę šitą naktį,
kurios tyloj žvaigždynas Šaulio šaudo
į nugarą, bet man jau neberūpi –
aš kaip skenduolis, išsitraukęs savo šiaudą,
einu matuot, kieno ilgesnė upė.
Kai prie nakties pripranta akys mano,
į jas lašėti ima žvaigždės ryškios,
ir tu klausais dainuojančio fontano,
kuris iš mano sielvarto ištryškęs.
Tau nuo jo putų darosi šviesu,
nuo krūmų tarsi ugnys byra sniegenos.
Ir ši žiema norėtų būt visų…
Norėtų būt visų… O tampa niekieno.
Prognozė
Diena bus šilta, debesuota, o protarpiais lis –
tikriausiai prapliups vėl visai ne laiku ir tik vietom.
Diena bus rami, per kurią tu labiausiai norėtum
stebėti, kaip Kafka pakrantėje stato pilis
iš laikrodžių smėlio, o jas vėl nuplauna banga
pakrantėje Nidos, atūžus iš sąmonės srauto.
Banga tam ir rieda, kad statomą pilį nuplautų,
kad tikštų purslai ir neliktų daugiau, apie ką
rašyt ir kalbėt, nes pasaulis čia pat akyse
sudūžta ir vėl ima kurtis iš dulkės, iš naujo
kvėpavimo Dievo, iš saulės nuliejamo kraujo,
iš kojos pirštu parašytos ant smėlio esė
apie „nebuvimą pasaulio“, įkaltą kaip vinį
į delną dangaus, iš kurio krenta jūron lašai,
ir tu jų kritimą ant smėlio laike užrašai…
Diena bus graži, bet tikriausiai pati paskutinė.
Gimimo naktis
Koks vaiduokliškai baltas žydėjimas medžių, atrodo,
kad čia dvasios sparnuotos į mėlyną erdvę virš sodo
pakyla bekūnės ir lengvos sau vėjyje supas
ir tyliai niūniuoja kažką jų nematomos lūpos.
Laimingas beprotis – vienintelis gali matyti
šį kerintį vaizdą – pasaulis mažesnis už bitę.
Jis dūzgia lėtai ir vos telpa į virpančią saują,
laimingas beprotis ir vaikas, kuriam viskas nauja.
Palyja popiet ir nelieka nei karo, nei smurto,
varnėnai jauni šitą žiedlapių sniegą nupurto
nuo dvasių pečių – atsimerki, o žemėje – balta,
rasa ant akmens, visa tai, kas jau buvę, iškalta.
Beraštis esu, nes nemoku skaityti tų žodžių,
tik anapus tvoros kvapą prarasto rojaus užuodžiu,
ir laimingi, kuriems baltasparnės šią naktį vaidenas,
tik ramybė, tyla, ir iš vėjo prasideda menas…
Vainius Bakas. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.10
