„Prie puodelio arbatos. Pakalbėkim…“ – apie alytietiškas dailininko Kosto Poškaus istorijas

Šiandienos laidoje pokalbis su Alytuje knygą „(Ne)šventųjų gyvenimai (alytietiškos istorijos)“ pristačiusiu dailininku Kostu Poškumi. Šis leidybos projektas sujungė dvi Kosto Poškaus kūrybiškumo kryptis – piešimą ir tekstų rašymą.

 

Dailininkas Kostas Poškus ir jo sūnus menotyrininkas Vidas Poškus. Ilonos Krupavičienės nuotr.

Dailininkas Kostas Poškus ir jo sūnus menotyrininkas Vidas Poškus. Ilonos Krupavičienės nuotr.

Į renginį Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje susirinkę alytiškiai galėjo ne tik pavartyti ar įsigyti šviežutėlę knygą, bet ir pasiklausyti Leokadijos Sušinskaitės skaitomų leidinio ištraukų. Įspūdį sustiprino salėje eksponuojama Kosto Poškaus tapybos ir piešinių paroda – į susirinkusiuosius iš paveikslų „dairėsi“ moterys ir katinai.

Kaip sako pats dailininkas, knygos autorius Kostas Poškus: „Aš mėgstu istorijas pasakoti. Istorijas ne bet kas pasakoja.“ Paklaustas, ko reikia, kad istorija atsirastų, K. Poškus sako, kad tereikia kalbėti – taip ir atsiras istorija. Dailininko sūnus menotyrininkas Vidas Poškus sako, kad jo tėtis mokykloje gerai rašydavo rašinėlius, tačiau, anot jo, tai – dar ne kriterijus, rodantis būsimąjį talentą. „Bet aš juo visą laiką tikėjau kaip rašytoju.“ – sako Vidas.

Bibliotekos sienas knygos pristatymo metu papuošė Kosto Poškaus alytietiški tapybos darbai bei piešiniai.

Bibliotekos sienas papuošė Kosto Poškaus alytietiški tapybos darbai bei piešiniai. Ilonos Krupavičienės nuotr.

Kostas Poškus užaugo Alytuje. Jis yra iš vadinamųjų senųjų alytiškių, kurių genuose nežinia dėl kokių priežasčių yra užkoduotas poreikis pasakoti tikras, bet labai pagražintas istorijas.  Kosto Poškaus tekstai – tai dailininko komentarai jo tapybos darbų ir piešinių paraštėse, vaizdinės kūrybos pratęsimai, papildymai ir dialogai su ja. Šiuo rašinius galima priskirti ir esė, ir novelės, ir net epo (tiksliau, jo pamatų, kuriuos galima tituluoti „Alytietiška odisėja“) žanrui. Savo ruožtu – piešiniai nėra pasakojimų iliustracijos, tai tik, anot autoriaus, tos pačios grandinėlės dalis.“ – taip savo tėčio knygą apibūdino Vidas Poškus.

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Ilonos Krupavičienės nuotr.

Pagrindinis pasakotojo veikėjas yra pats Kostas Poškus bei jo gyvenamoji aplinka; geografine prasme – tai Pietų Lietuva, miestelio dvasią išsaugojęs Alytus su jo gyventojais. Siužetinę intrigą kuria protagonisto ir šios terpės santykiai, kupini asmeninių monologų, emocinių kibirkščių ir kitokių nutikimų.

 

Kosto Poškaus „Alytietiškos istorijos“

Kosto Poškaus „Alytietiškos istorijos“. Ilonos Krupavičienės nuotr.

Knygą sudaro 206 puslapiai. Į juos surašytos 22 istorijos (pasakojimai) ir neilga pratarmė („… Tegul ateities istorikai į šiuos pasakojimus nežiūrės pernelyg rimtai kaip į dokumentais patvirtintą metraštį, nes daugelis faktų yra netikslūs, pritempti prie autoriui patogios fabulos, gerai, kai kurių jų nežinant, sugalvoti ar laisvai interpretuoti…“ (psl. 9). Knygoje yra 20 piešinių.

Vido Poškaus teigimu, jo tėčio knygoje atskiri pasakojimai keičia punktyrais, intervalais vienas kitą savo temomis ir nuotaikomis. Vieni jų – labiau antropologiniai (iš papročių ir apeigų), kiti – istoriniai (faktai, pavyzdžiui, kad ir apie Alytaus liejyklą ar skerdyklą), kiti – asmeniniai-biografiniai („Aš piešiau Leniną“). Kiti – refleksiniai, aprašomieji, traukiantys savo plepumu ir rimtumu.

Kostas Poškus sako, jog į knygą nesudėtų alytietiškų istorijų jis turi dar daug. „Aš mėgstu pasakoti nesąmones.“ – sako dailininkas.

SRTRF-logo

Komentarai

komentarai(-ų)