Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox 
Pokalbis su Povilu Šklėriumi – alytiškiu, dviejų romanų „Ko negalima sakyti merginai bare“ ir „Mano tėvas, mano sūnus“, eilėraščių knygos „Baltus sparnus“ autoriumi, slemeriu, atviru žmogumi, puikiai suvaldančiu žodžius.
Kaip atsiranda rašytojas?
„Augau tokioje aplinkoje, kur buvau vienas jauniausių vaikų kieme ir mano vyresni draugai anksčiau negu aš pradėjo skaityti kitokias knygas, skirtas ne vaikams, fantastiką. Norėdamas vytis juos irgi pradėjau skaityti jas, nors ne visai viską suprasdavau, bet tuo metu tarp mūsų – trijų draugų, susiformavo idėja, kad mes irgi galėtume ką nors parašyti. Mano vienas draugas parašė kažkokį apsakymą, paskaitė jį, mes juokėmės. Aš irgi sekiau jo pavyzdžiu, rašiau apie „X failų“ veikėjus ir jų nuotykius. Manau, tada ir buvo padėtas pagrindas rašymui“ – atsiminimais dalinasi P. Šklėrius
Povilo teigimu, ne tik rašyti reikia mokėti, bet išmokti ir tinkamai skaityti, kad suprastume kodėl viena knyga taip erzina, o kita patinka.
Autorius neįvardina savo mėgstamiausio rašytojo. „Tam tikru metu būna tam tikri autoriai“-, teigia Povilas. Jo siekis rašyti lakoniškai, atskleisti esmę nedaugžodžiaujant.
„Jei žmogus parašo rankraštį, būtų gerai, kad jis surastų ne draugus ir net nepažįstamus, kuriems galėtų duoti tą rankraštį paskaityti, prieš nešant rankraštį į leidyklą“, – pradedantiems autoriams pataria Povilas. Jo nuomone, nešališka kritika yra labai naudinga autoriui, suteikia galimybę įvertinti savo kūrinį ir pasitaisyti.
Pokalbio metu, radijo eteryje Povilas skaitytojams perskaitė savo eiles:
***
atėjęs į restoraną randu Astą su Marium
greit prisijungia ir Lijana su Tomu
padavėja klausia ar jau išsirinkome
užsisakau vištienos su kuskusu
maistas neskanus, suirztu
ir alus brangus, suirztu
ir Asta susižadėjus su Marium, ne su manim
ir mes seniai nesikalbam
susitinkam tik pavalgyt, išgert ir atsisveikint
kaip liūdna yra
atsisveikint ir atsisveikint, ir atsisveikint
ir vėl susitikt
nesibaigiantis košmaras
visą laiką tave išlydėti
***
taigi galbūt aš pavydus žmogus
galbūt
galbūt aš noriu tik to, ką turi kiti:
gerai apmokamo darbo
kieno nors kito moters
gražaus palto
baltų dantų
galbūt aš kvailas žmogus
galbūt
galbūt aš noriu tik to, kas mane skaudina:
paikos moters
pajuodusių akių
abejingumo
galbūt aš noriu mirties
galbūt aš geras žmogus
galbūt
štai sėdžiu ir šypsausi
štai sėdžiu ir kalbu mandagiai
štai sėdžiu ir
paklaustas ar buvo skanu
galvoju: šūdas
bet atsakau:
taip
***
Gintas buvo iš tų vyresnių kiemo bernų
nerūkė, išgerdavo retai
turėjo pastovų darbą
vairavo tokią gražią juodą Mazda 626
o vėliau susirado merginą
bet net ir prie merginos nesigėdydavo mūsų pakalbinti
paspausti ranką
sumušti penkis
paklausti kaip sekasi
užaugęs norėjau būti kaip Gintas
aukštas, lieknas, mokėti įdėti į krepšį
norėjau turėti merginą, kuri vasarą dėvėtų tik sukneles
užaugęs norėjau būti kaip Gintas
vairuoti savo juodą Mazda 626
ir gyventi atskirai nuo tėvų
atskirai nuo nesantaikossukurti šeimą, auginti vaikus
dabar man trisdešimt vieneri
jaučiu, kad kažkur vėluoju
perku pirmuosius gyvenime baldus Ikėjoj
ir jaučiu, kad kažkur vėluoju
vairuoju mamos draugo automobilį
ir jaučiu, kad kažkur vėluoju
lankausi pas psichologę
ir jaučiu, kad kažkur vėluoju
įsivedu kabelinę televiziją
ir jaučiu, kad kažkur vėluoju
išmokstu virti burokėlių sriubą
ir jaučiu, kad kažkur vėluoju
esu nesusižadėjęs, nevedęs, neišsiskyręs –
aš jaučiu, kad kažkur vėluoju
po to skambinu tau, sakau:
– man atrodo aš jau pasiruošęs, ar tu dar laisva?
/Povilas Šklėrius/
