Režisierius Paata Tsikolia: „Kiekvienas gali klysti ir visiškai nesvarbu, kas tu esi‘‘

Šiuo metu Alytaus miesto teatre vyksta intensyvus pasirengimas naujajai premjerai „Makbetas“ pagal Williamo Shakespeare‘o pjesę, kurią teatro scenoje išvysime jau rugsėjo 17 dieną 18 val. O kol repeticijos vis dar tęsiasi, kviečiame artimiau susipažinti su šio spektaklio režisieriumi Paata Tsikolia, atvykusiu iš Sakartvelo, bei kūrybiniu procesu.

Foto: Miško Motė

Praėjusiais metais lankėtės teatrų festivalyje COM·MEDIA, dabar į Alytų atvykote dirbti. Koks Jums atrodo šis miestas? Kaip čia jaučiatės?

Aš jaučiuosi puikiai. Čia ramu ir tylu, tai kažkas kitokio, palyginti su miestu, iš kurio atvykau, ten labai daug sąmyšio. Žiema čia nėra šalta. Ir tai puiku. Nuoširdžiai aš džiaugiuosi šiuo kiek kitokiu gyvenimo stiliumi. Kiekvieną rytą turiu anksti atsikelti, anksti pradėti dieną, nevėluoti į repeticijas. Ir atlikti viską laiku, laiku, dėl kurio mes visi esame susitarę. O ten, iš  kur aš atvykau, dalykai taip nevyksta, dažnai  užtrunka dvigubai ilgiau.

Ten kitokia rutina?

Taip, mes pradedame dieną vėliau, bet tai suprantama, ten šilčiau. Ir mes esame šiek tiek labiau atsipalaidavę, palyginti su jumis (lietuviais). Kaip jūs sakote, atsakomybės lygis  mūsų šalyje yra šiek tiek žemesnis. Tačiau dirbti čia yra visiškai nesudėtinga, tai malonumas, ir aš tuo džiaugiuosi. Man tai tarsi kelionė į kitą kultūrą.

Į Alytų atvykote statyti spektaklio „Makbetas“. Papasakokite, kaip nutiko, jog Sakartvelo  režisierius pradėjo darbą Lietuvoje, Alytuje.

Štai čia reikėtų paminėti ir padėkoti Sakartvelo  prodiuserių organizacijoms. Tai yra tam tikras teatrų tinklas, kurie pradėjo pirminę komunikaciją ir rekomendavo mane Alytaus miesto teatrui. Tada Inesa (direktorė Inesa Pilvelytė) susisiekė su manimi, mes diskutavome, tarėmės. Niekada prieš tai nebuvau režisavęs Shakespeare‘o kūrinių, todėl, kai ji paprašė dirbti su klasika, pamaniau, kad galbūt jo „Makbetas“ yra aktualus.

Gimėte Tbilisyje, ar teatras į Jūsų gyvenimą atėjo nuo pat vaikystės? Kokiomis aplinkybėmis?

Labai gerai pamenu savo pirmąjį kontaktą su teatru. Aš buvau  maždaug 8-erių metų, kai teta nusivedė mane į teatrą. Buvo labai gražu, ir jaunam vaikui tai buvo kažkas neįprasto, kažkas kitokio. Tačiau daug kas pasikeitė nuo tada, pavyzdžiui, tuo metu nebuvo nei televizijos šou, nei mobiliųjų telefonų, nebuvo nei interneto ar kompiuterių. Būdamas aštuonerių aš nebuvau matęs nė vieno holivudinio filmo, nes Gruzija vis dar priklausė Sovietų Sąjungai ir mes turėjome galbūt tik tris televizijos kanalus. Aš laukdavau savaitę, jog galėčiau pamatyti pusvalandžio  animacinį filmą. Galite tik įsivaizduoti, ką reiškia savaitę laukti, jog galėtum pamatyti pusę valandos trunkančią animaciją, tu nuolatos apie tai galvoji, nes negali praleisti, nes nėra galimybės atsukti laidą ir pažiūrėti dar kartą.

Taigi, tai buvo kitoks pasaulis. Ir tame kitame pasaulyje mano teta nusivedė mane į teatrą. Pamačius tą pasirodymą mano mintys susijaukė, tai buvo kažkas didingo, tai buvo kvapą gniaužianti patirtis. Pamenu, jog nuo pat pirmos akimirkos pamilau teatrą, tačiau tuo metu neskyriau jam daug dėmesio. Daug daugiau dėmesio skyriau literatūrai, filmams, kitoms meno formos, ne teatrui. Taigi iš pradžių studijavau visai kitus dalykus,  pavyzdžiui, vadybą. Ir sugrįžti prie teatro nusprendžiau ganėtinai vėlai, man jau buvo 26-eri metai, kai pasirinkau teatro studijas. Tuo metu aš jau turėjau kelis diplomus, netgi baigiau magistrą ir kurį laiką dirbau tai vienoje, tai kitoje srityje, tačiau supratau, kad tai nėra būtent tai, ką iš tiesų noriu daryti. Ir tik būdamas 26-erių buvau užtektinai drąsus priimti tokį sprendimą, tačiau kai man buvo 16 metų, neturėjau pakankamai drąsos. Tuo metu, maniau, kad turiu studijuoti tokius dalykus, kurių nori mano šeima, techninius dalykus. Tačiau esmė nėra gautas diplomas, daug svarbiau yra tai, ką išmoksti. Ir tai man labai padėjo, nes daugybė problemų, kurios dabar yra Tbilisio teatre, yra būtent dėl blogos vadybos, ir aš, turėdamas vadybos išsilavinimą, žinau dalykus, kurių nežino kiti, tai man padeda.

Koks buvo Jūsų pirmasis režisuotas kūrinys, baigus teatro studijas?

Mano pirmas režisuotas spektaklis jau po studijų buvo parašytas mano paties. Tiek visų savo studijų metu, tiek po jų, daugiausia dirbau su savo paties rašytais tekstais. Mėgstu rašyti, todėl man patinka kūrinius rašyti pačiam, tuomet juos režisuoti. Tai suteikia savotišką nepriklausomybę, o aš mėgstu būti nepriklausomas, tačiau šiuolaikiniame teatre dirbti su tiek laisvės – sudėtinga.

O vienas pirmųjų klasikinių kūrinių, su kuriais dirbau ir kuris mane labai daug išmokė, buvo Samuelio Becketto „Endgame“. Režisavau šį kūrinį. Ir tai buvo labai blogai, tai buvo siaubinga (juokiasi). Šis darbas užtruko per ilgai, dirbau su jaunais aktoriais ir galiausiai mes pradėjome vieni kitų nekęsti. Aktoriai nekentė vienas kito, nekentė manęs. Nebuvo taip, kad aš jų nekęsčiau, bet jie nekentė manęs, nes kai neturi pakankamai patirties statant spektaklį, netgi jei žinai, ką nori padaryti, tu nežinai, kaip tai padaryti, nežinai, kaip dirbti su žmonėmis. Taigi aš jaučiuosi blogai, dėl to kaip priverčiau jaustis tuos jaunus aktorius. Šį kūrinį režisavau dar studijuodamas magistrantūrą, o baigęs studijas vėl dirbau su savo rašytais tekstais. Vėliau jau dideliame teatre režisavau antikinės Graikijos tragediją „Antigonė“. Tai vyko jau baigus studijas ir tekstas, su kuriuo dirbome, nebuvo rašytas mano paties, tai buvo sudėtinga.

Dirbate su Alytaus miesto teatro kolektyvu, kaip sekasi? Kaip vyksta darbas su trupe? Su kokiais iššūkiais susiduriate? Ar lengvai randate bendrą kalbą su aktoriais?

Vienintelis iššūkis yra tai, kad kalbame skirtingomis kalbomis. Tai tikras iššūkis, kai aktoriai scenoje pasako kažką vienas kitam (spektaklis statomas lietuvių kalba), aš noriu žinoti, ką tiksliai jie sako, man svarbu žinoti, ką jie jaučia, galvoja. Aktoriai pasako 10 žodžių lietuviškai, o paprašius išversti, man pasakomi vos 3 žodžiai ir  aš nežinau, kur tie žodžiai dingsta.

Tačiau tol, kol aš mėgaujuosi procesu, žinau, kad jie taip pat mėgausis, taigi mums viskas gerai, neturime jokių kitų problemų, išskyrus komunikaciją. Paaiškinti dalykus turiu dviem kalbomis, nes vieni aktoriai kalba rusiškai, kiti angliškai ir tokioje situacijoje, mes negauname visos informacijos kartu. Kalbant atvirai, dirbant su spektakliais, pjesėmis, aktoriais, komunikacija visada yra problema, netgi tada, kai visi kalba viena kalba. Visuomet yra sudėtinga paaiškinti, ko nori ir ką turi omenyje, taip pat sudėtinga suprasti, ką aktoriai siūlo, nes kiekvienas siūlo skirtingus dalykus.

Taigi komunikacija išties yra iššūkis, tačiau noriu pasakyti, kad tai, kas turi vykti scenoje, visiems yra suprantama ir aišku. Kitų iššūkių nėra, man patinka disciplina, tai, kaip čia planuojami darbai, žmonių atsakingumas. Čia viskas vyksta greičiau nei Sakartvele.

Ar kompozitoriumi, scenografu, dailininku ir kt. taip pat bus vietiniai kūrėjai? Ar užsienio svečiai?

Scenografas yra Artūras Šimonis, jis jau anksčiau yra čia dirbęs, gerai pažįsta teatrą, taigi aš esu gerose rankose. Choreografė – Indrė Puišytė, manau, kad ir čia esu gerose rankose. Kompozitorė – Tamara Putkaradzė yra labai įdomi, turinti savitą stilių, iš Gruzijos ji atvyks likus savaitei iki premjeros. Kartu su ja eisime į repeticijas ir, jei kils naujų idėjų, galėsime jas įgyvendinti kartu, tiesiai scenoje. O kol kas ji atsiuntė man kai kuriuos kūrinius, taigi, jau girdėjau šiek tiek būsimos muzikos.

Jūsų statomas spektaklis – tai šiuolaikinė „Makbeto“ adaptacija, kokiomis priemonėmis sieksite pritraukti, sudominti šiuolaikinį žiūrovą? Kaip perteiksite šių dienų aktualijas, problematiką?

Tai yra sudėtingas klausimas. Pirmiausia pradėjome dirbti su originaliu tekstu, tai vyko kol dar buvau Sakartvele. Su kelių draugų pagalba sukūriau adaptaciją gruziniškai, tada ją išvertėme į anglų kalbą, o angliška adaptacijos versija buvo išversta į lietuvių kalbą, su šiuo tekstu dabar ir dirbame. Mano nuomone, adaptuojant originalų tekstą labai svarbu, jog jis skambėtų kaip modernus kūrinys. Šis kūrinys parašytas prieš 400 metų, jame yra labai daug pokštų iš viduramžių. Išties sunku padaryti, kad tų laikų pokštai, ironija būtų suprantami ir aiškūs šiais laikais. Taigi ką mes darome, mes vis tiek kuriame spektaklį apie viduramžių karalių, tačiau visi veikėjai tampa modernūs. Pavyzdžiui, Makbetas kalba telefonu, jis nėra blaivaus proto, galbūt paveiktas psichotropinių medžiagų, jis mato haliucinacijas ir šiuo atveju girdėdamas balsus savo galvoje jis neva kalba telefonu. Noriu pasakyti, kad veikėjai privalo būti modernūs, jie privalo elgtis ir galvoti šiuolaikiškai.  Šis spektaklis apie jėgą bei valdžią, apie pasekmes, kai valdžios siekiama kriminaliniu keliu. Šis kūrinys apie jaunus ir ambicingus žmones, vyrą ir žmoną. Jie kriminalinė pora, čia nėra vieno blogo, jie abu tokie. Jie abu palaiko vienas kitą ir iš tiesų niekada negali žinoti, kuris ką daro. Paprastai porose mes turime racionalų vyrą ir emocionalią žmoną, bet čia mes turime atvirkštinį variantą, žmona yra racionali, būtent Ledi Makbet yra, kaip jūs sakote, „smegenys“, o Makbetas yra veikiamas emocijų, jis yra tas, kuris verkia, kuris negali susitvarkyti su  nusikaltimo pasekmėmis, jis puola į paranoją. Man tai patinka, man patinka ši kriminalinė pora ir tai, kaip jie dalijasi atsakomybę. Jie abu labai stiprūs veikėjai, tačiau jie daro klaidas, yra jauni ir klysta dėl savo nepatyrimo, jie nesupranta, kad jais gali manipuliuoti už juos didesnės jėgos, o būtent tai ir nutinka. Nemanau, kad reikia kažko daugiau, kad kūrinys taptų aktualus šiuolaikinei auditorijai, nes auditorija atpažins troškimus ir aistras, nes kiekvienas savyje turi šiuos troškimus ir jaučia kaltę, dėl panašių minčių, taigi bus lengva suprasti, tai kas vyksta scenoje. Ir tai išties aktualu – ambicijos, jėga, valdžia, silpnesnių, mažiau patyrusių panaudojimas savo tikslams, manipuliacija – visa tai nėra nauja, tai nutinka nuolatos, todėl yra aktualu.

Kuriant adaptacijas pakeitimai neišvengiami, tačiau vieni kūriniai išlieka ištikimi pirminiam šaltiniui, o kiti pakeičiami iš esmės. Kokia jūsų pozicija? Kiek Šekspyriškojo „Makbeto“ išlieka šiame spektaklyje?

Originalaus kūrinio šiame spektaklyje išlieka labai daug. Aš manau, kad tai yra originalus „Makbetas“, netgi jei mes kuriame adaptaciją, padarome tai šiuolaikiniu kūriniu. Kūrinio pagrindas, „stuburas“, veikėjai, jų aistros, troškimai, konfliktai, tai, ką jie galvoja vienas apie kitą, motyvai, kūrinio struktūra išlieka originali. Taigi vien tik kalba, pokštai, kuriuos jie sako, yra šiuolaikiški. Net jei bandai veikėją paversti moderniu, jis vis vien išlaiko tuos pačius troškimus, tas pačias baimes, kurias  Shakespeare‘as jam suteikė. Taigi didžiąja dalimi tai originalus kūrinys.

Kokią žinutę siekiate perduoti žiūrovui?

Žinutė – kiekvienas gali klysti, ir visiškai nesvarbu, kas tu esi. Ypač tie, kurie yra talentingi, tie, kurie jaučiasi turintys privalumų, būtent jiems yra didelė tikimybė suklysti, suklupti, tai jiems gali nepasisekti, jie gali pakliūti į spąstus. Tai yra tarsi įspėjimas kiekvienam plačiau atmerkti akis, plačiau suvokti pasaulį, nes galiausiai kiekvienas gali tapti instrumentu kažkieno kito rankose. Taigi, privalai būti atsargus, nes gali būti panaudotas kitų pinklėse, o tada tavimi tiesiog atsikratys, tai labai reali situacija šiuolaikiniame pasaulyje. Taigi, nepakliūk į pinkles, netapk ginklu galingesnių rankose, tikriausiai tokia ir yra žinutė.

Aš džiaugiuosi šia istorija, veikėjais, stengiuosi suprasti kiekvieną veikėją ir man ši istorija yra apie daug daugiau dalykų, nei aš ką tik čia pasakiau. Viskas priklauso nuo žiūrovo, nuo to, ką jis įžvelgia, ir manau, kad čia yra daugybė dalykų, kuriuos galima pamatyti.

Kokiam žiūrovui skirtas šis spektaklis?

Kiekvienam, kas gali susitapatinti su šiuo kūriniu. Manau, kad jaunoji karta tikrai gali susitapatinti, ji trokšta sėkmės, jos trokšta ir spektaklio veikėjai, nori jos dabar, nori panaudoti savo galimybę tai gauti, taigi jaunimui turėtų būti įdomu. Žinoma, tai nėra spektaklis vaikams. Bet manau, kad paaugliams tai jau gali būti aktualu, žinoma, jei jie nebijo išgirsti kai kurių suaugusiųjų temų kai kurių stiprių žodžių ar frazių, jų nėra daug, tačiau yra. Ir kraujo, daugybės kraujo.

Jūs kalbate apie realų kraują? Ar dirbtinį kraują?

Ne, ne, mes neturime nei realaus, nei dirbtinio kraujo. Mes tiesiog įsivaizduojame jį ir įsivaizduojamas kraujas yra netgi blogiau.

Na, o vyresnė auditorija šiame spektaklyje įžvelgs gyvenimo ironiją.

Svarbiausia šio kūrinio mintis?

Žmogus gali nusikalsti, bet dažnai po vieną mes nesiryžtame rimtiems nusikaltimams, tačiau kartu kaip pora ar grupė mes jaučiame, kad mums lieka mažiau atsakomybės, mes ją pasidaliname, ir tada galime daryti vis žiauresnius nusikaltimus. Tai ir nutinka šiame kūrinyje, Makbetas ir Ledi Makbet mano, kad dalijasi atsakomybę, tačiau galiausiai jiems tenka prisiimti visą atsakomybę už savo veiksmus. Tuomet kaltė ir baimė pradeda savo vaidmenį. Ypač kaltas jaučiasi Makbetas, jis bijo, tampa paranojiku. Ir tik tuomet Ledi Makbet supranta, kad ji taip pat suklydo pasitikėdama savo vyru, ji manė, kad jis sugebės su tuo susitvarkyti, tačiau jis negali. Ji taip pat pradeda jausti baimę ir kaltę. Šie veikėjai iš tiesų iki galo nesupranta, kokį nusikaltimą daro, karūnos jie trokšta labiau už viską. Yra apakinami valdžios troškimo ir tik po laiko suvokia, kiek atsakomybės jiems teks. Galiausiai jie tarsi prašo bausmės už savo nusikaltimus. Paskutinėje scenoje Makbetas žino, kad mirs. Jis tiesiog sėdi ir laukia, netgi nekantrauja, maldauja greitos mirties. Pabaigoje Makbetas tampa ciniku.

Ar ateityje planuojate režisuoti daugiau klasikos kūrinių?

Aš labai mėgstu klasiką. Tai yra pirmas kartas, kai dirbu su Williamo Shakespeare‘o  kūriniu ir man tai labai patinka. Aš labai tuo mėgaujuosi ir manau, kad ateityje dirbsiu su kitais šio autoriaus kūriniais. Vienas iš kūrinių, kurį norėjau režisuoti jau labai seniai dar prieš pradėdamas dirbti teatre, buvo „Romeo ir Džuljeta“, man labai patinka šis kūrinys, tai puiki tragedija. Jeigu pradėčiau dirbti su šiuo kūriniu, tai visų pirma turėčiau jį perrašyti. Dar vienas klasikinis  Shakespeare‘o kūrinys, apie kurio režisavimą galvoju, yra „Vasarvidžio nakties sapnas“, norėčiau šį kūrinį perrašyti taip, tarsi jis būtų parašytas šiais laikais, kad veiksmas vyktų šiomis dienomis. Noriu, kad tai vyktų Tbilisyje, naktiniame klube, kad tai būtų viena naktis.  Ir manau, kad šis kūrinys turi visą tam reikalingą struktūrą, jog būtų galima jį paversti moderniu kūriniu. Pasiskolinant tik šio kūrinio struktūrą, veikėjus, jų konfliktus, aistrą, bet žodžius ir veiksmus padarant šiuolaikiškus. Taigi, kol kas svarstau apie šiuos kūrinius.

Kalbėjosi Rytenė Morkūnaitė

Komentarai

komentarai(-ų)