Salemonas Paltanavičius: „lenktynėse“ su laukiniais gyvūnais nugalėtojų nebūna

Lietuvoje kasmet fiksuojama apie 1500-1600 eismo įvykių, kurių „herojais“ tampa įvairūs gyvūnai, įsiveliantys į mirtinas dvikovas su automobiliais. Nors tokie incidentai gali nutikti visais metų laikais, rudens vidurys, kai vyksta vienų didžiausių mūsų šalies gyvūnų – briedžių ir tauriųjų elnių ruja – gamtininkų ir kelių policijos pareigūnų teigimu yra išskirtinai pavojinga, nes įaudrinti gyvūnai praranda atsargumą, o tam tikri fiziologiniai dirgikliai lemia visiškai kitokią jų elgseną.

Nacionalinio automobilių klubo vadovas, lenktynininkas Benediktas Vanagas primena, kokios kertinės žinios apie laukinių gyvūnų elgseną gali padėti išvengti tragiškų kaktomušų keliuose. Žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius pripažįsta, kad net patys geriausi zoopsichologai kol kas neturi aiškių atsakymų, kodėl žvėrys pakliūna po mašinų ratais, nors teoriškai jų reakcija ir greitis turėtų leisti nesunkiai tokių susidūrimų išvengti.

Jurga Anusauskienė, Marian Chytka nuotr.

„Tikėtina, kad gyvūnai dar nesusitaikė su tokiu sąlyginai jaunu civilizacijos išradimu kaip automobilis (pirmosios savaeigės mašinos sukurtos maždaug prieš 130 metų) ir vis dar nesugeba įvertinti jo judėjimo specifikos. Žvėris puikiausiai mato už tarkim 100 metrų esančią mašiną, tačiau užuot šokęs slėptis – provokuojamai stovi. Panašiai, kaip Afrikos stepėse stovi antilopės, netoliese pro šalį žingsniuojant liūtams. Matyt egzistuoja tam tikras atstumas, kurį gyvūnai laiko saugiu ir neskuba sprukti iš savo ganyklų. Galbūt analogiškai yra traktuojami ir automobiliai, tačiau gyvūnai lig šiol nesugeba įvertinti jų judėjimo greičio, todėl net 90 km/val. greičiu riedanti mašina staiga tampa mirtinai pavojinga, – samprotauja S. Paltanavičius. – Kaip taisyklė žmonių bandymai atspėti, kur ir kaip judės laukinis žvėris, būna nesėkmingi, nes šie vadovaujasi sava logika.“

Labiausiai stebina tai, kad kai kurie gyvūnai akistatoje su mašinomis juda atrodytų visiškai nelogiška trajektorija. Užuot pasukę tolyn nuo triukšmo ir ryškios šviesos šaltinio, jie neretai kerta mašinos judėjimo kelią skersai. Rujos metu jie tampa ypač sunkiai prognozuojami ir įsiaudrinę, nes tam tikri fiziologiniai dirgikliai lemia visiškai kitokią jų elgseną.

Benediktas Vanagas, 2015 m. Dakare patyręs avariją dėl į kelią išbėgusios karvės, sako, kad efektyvus būdas išvengti susidūrimo su laukiniais gyvūnais yra tik vienas. „Pamačius žvėrį, visų pirma reikėtų drastiškai mažinti greitį. Stabdymo metu dar galima bandyti išvengti susidūrimo su gyvūnu manevruojant. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad bent vienu ratu išvažiavus į šalikelę visiškai keičiasi automobilio valdymo savybės. Dažnai toks manevravimas, neturint pakankamai patirties ir reikiamų įgūdžių, baigiasi avarija“, – pastebi B. Vanagas.

Pasibaigus stambiųjų žvėrių „vestuvių“ periodui, stirnos, elniai, šernai, briedžiai traukia link savo žiemaviečių. Intensyviausiai žvėrys juda rytais ir vakarais, tamsoje ar prieblandoje. Kadangi šviesą atspindi tik gyvūnų akys, netgi profiliu stovintį briedį vairuotojas gali pamatyti tuo metu, kai išvengti susidūrimo nebebus įmanoma. Beje, bandymas perjunginėjant ilgas ir trumpas šviesas, pabaidyti stambiakanopį gali baigtis liūdnai – apakintas žvėris greičiausiai tik dar labiau sutriks ir taps visiškai neprognozuojamu. Automobiliui susidūrus su briedžiu, visų jo salone esančių žmonių gyvybė pakimba ant plauko: kai apie 500 kg sveriantis ilgakojis gyvūnas įlekia per priekinį stiklą į mašinos vidų ir nepalieka neteorinių galimybių išvengti traumų.

Jurga Anusauskienė, Marian Chytka nuotr.

„Pastaraisiais metais į prevencines priemones – tvoras šalikelėse, pralaidas po keliais, perspėjamuosius ženklus – investuota labai daug, tačiau faktas, kad egzistuoja daugybė kelio ruožų, kur panašių dalykų nėra ir nebus. Todėl vienintelė išeitis kelkraštyje pamačius gyvūno siluetą ar naktį blizgančias akis – radikaliai, iki 20 – 30 km/val., mažinti važiavimo greitį. Priešingu atveju susidūrimo gali nepavykti išvengti. Beje, paukščiai taip pat nesugeba išvengti susidūrimo su automobiliu, jei pastarojo judėjimo greitis viršija apytiksliai 120 km/ val.“, – perspėja S. Paltanavičius

Gamtininkas atkreipė dėmesį, kad, nors į viešą erdvę paprastai patenka informacija tik apie incidentus su didžiaisiais gyvūnais, Lietuvos keliuose žūstančių gyvūnų sąrašo viršūnėje yra ežiai ir varliagyviai, po to rikiuojasi kiškiai, lapės, usūriniai šunys. Nors pastarieji sveria sąlyginai nedaug ir po susidūrimo didesnę žalą padaro retai, visgi tai taip pat svarbi gamtos dalis ir saugotina gyvybė.

Dar vienas itin svarbus dalykas – kai kurių laukinių žvėrių judėjimas grupelėmis. Pamačius kelią kertant šerną, beveik visai atvejais galima tikėtis, kad iš paskos skuos dar 10 – 15 bandos narių. Panašiai, tik kiek mažesniais būreliais, migruoja ir stirnos, todėl tokiais atvejais būtina iš karto drastiškai mažinti greitį.

Klausiamas, kiek tiesos yra pasakojimuose apie ultragarsinius švilpukus, kurie atbaido gyvūnus nuo automobilių, S. Paltanavičius akcentuoja, kad šie prietaisai yra sukurti Šiaurės Amerikoje ir skirti tenykščiams baltauodegiams elniams. „Kaip į tam tikrų dažnių švilpimą reaguotų kiti gyvūnai – mūsiškiai briedžiai, stirnos ar šernai – galima tik spėlioti, nes jokių tų švilpukų efektyvumą patvirtinančių tyrimų nėra atlikta. Kita vertus, mokslininkai yra pastebėję, kad netgi skirtinguose Europos regionuose gyvenančių paukščių „tarmės“ šiek tiek skiriasi. T. y. tikėtis, kad egzistuoja universali ir efektyvi priemonė skirtingų rūšių gyvūnams, tikrai negalima. Atsipalaiduoti įsigijus tokį švilpuką būtų didelė klaida“, – pabrėžia gamtininkas.

Komentarai

komentarai(-ų)