„Tarp kabučių“ – „100 metų kartu“ – širdis atvers drauge su Lietuva gimę senoliai

Kitais metais švęsime mūsų šalies 100 metų jubiliejų. Valstybei, tai mirksnis, o žmogui – ilgas ir prasmingas gyvenimas. Kokie jie, Lietuvos ilgaamžiai senoliai, švęsiantys jubiliejus kartu su savo šalimi? Ką kalba raukšlės veiduose, jų šypsenos ir ašaros. Apie tai, kokias istorijas matysime įamžintas Mariaus Čiuželio, Editos Kabaraitės, Monikos Požerskytės bei Kęstučio Drazdausko projekte „100 metų kartu“ pakalbėkime šioje „Tarp kabučių“ laidoje. Plačiau klausykite įrašo.

Pirma pasakojimo dalis:

Antra pasakojimo dalis:

 

Kokie jie, Lietuvos ilgaamžiai senoliai, švęsiantys jubiliejus kartu su savo šalimi? (Fotografijos autorė – Monika Požerskytė)

„100 metų kartu“ –  tai meninių vizualizacijų projektas, kuriuo siekiama paminėti Lietuvos valstybės šimtmetį, įamžinti paprastų žmonių – dar gyvų šimtamečių istorijos liudytojų ir jų artimųjų – atsiminimus, patirtis bei archyvinę medžiagą, prasmingai, įtaigiai ir moderniai ją aktualizuoti, pasitelkus meninę naratyvinę fotografiją bei dokumentinį kiną, ir taip skatinti pilietiškumą, bendruomeniškumą, pasididžiavimą savo valstybe ir jos žmonėmis.

„100 metų kartu“ yra unikalus projektas jau vien dėl to, kad pagrindiniais jo personažais pasirinkti šimtamečiai (organizatorių nuotr.)

Vienas iš iniciatorių Marius Čiuželis sako, jog šiuo metu renkami Lietuvos šimtamečiai: „bandome juos kalbinti, susidraugauti su jais, jų šeimomis, pasižiūrėti į gyvenimo istorijas ir pradėti viską filmuoti bei fotografuoti. Idėja šiam projektui galbūt kilo iš mūsų tiesioginės „Sidabrinės linijos“ veiklos, kurioje mes ieškome Lietuvoje vienišų garbaus amžiaus žmonių ir vystant tą veiklą norėjosi viską susieti su Lietuvos šimtmečiu, atrasti bendrų sąlyčio taškų. Norėjosi pasižiūrėti kiek šalyje yra šimtamečių, kokios jų gyvenimo istorijos, patirtys, džiaugsmai, atradimai, galbūt netgi netektys ir pabandyti per tai papasakoti Lietuvos istoriją“.

Oficiali statistika rodo, jog 2015 m. šalyje buvo 350 šimtamečių, tačiau projektui tiek nereikia, norima surinkti apie 50 senolių.  Šiuo metu jau yra surinkta daugiau nei 20 žmonių.

Edita Kabaraitė: Mes turim tarsi tokią nuostatą, kad jeigu senas žmogus, jis neturi kuo džiaugtis ir laukia paskutinės dienos. Netiesa (Organizatorių nuotr.)

Tuo tarpu Edita Kabaraitė atskleidžia, jog jai nėra nieko gražiau už brandų, besišypsantį žmogų: „ačiū Dievui, kad man teko galimybė susidurti su Lietuvos šimtamečiais. Tai yra labai puikūs žmonės, su savo istorijom ir labai gražūs. Jeigu šimtametė močiutė gyvena viena ir dar gali prižiūrėti savo pronūkį, tai man atrodo, čia tokia istorija, kurią reikia parodyti visai Lietuvai. Kad galima taip gyvent, kad galima džiaugtis gyvenimu ir būnant 100 metų. Mes turim tarsi tokią nuostatą, kad jeigu senas žmogus, jis neturi kuo džiaugtis ir laukia paskutinės dienos. Netiesa.“

Šiose istorijose projekto rengėjai stengsis atskleisti skirtingų socialinių sluoksnių, tautinių ir kultūrinių tapatybių žmonių gyvensenos, darbo, papročių bei kitus bendruomenei svarbius aspektus, taip suteikdami pasakojimui autentiškumo ir asmeniškumo. Projektas  parodys kuo įvairesnį herojų spektrą, taip atverdamas platesnes galimybes tautos istorijos sklaidai bei auditorijų plėtrai.

Kaip kartu su Lietuva pastarąjį šimtmetį keitėmės mes, Lietuvos žmonės?

Jeigu pažįstate 1918-aisiais ir anksčiau gimusių žmonių, praneškite apie juos Giletai Kierienei  – gileta.kieriene@sidabrinelinija.lt arba telefonu +370 658 76 002. Galbūt jie taps šio įspūdingo projekto dalimi.

Laidą parengė Eglė Malinauskienė ir Lina Geluncevičiūtė.

Komentarai

komentarai(-ų)