„Tarp kabučių“ – Dovydas Žiogas: tik patriotiški jaunuoliai gali leistis į „Misiją Sibiras“

Kaskart atvertus knygą, kurioje rašoma lietuvių tremties istorija, oda pašiurpsta… Kiek likimų, kiek istorijų, kiek gyvenimų… Tikriausiai visi jie nugrimztų užmarštin, jeigu ne „Misija Sibiras“ dalyviai, kasmet keliaujantys į tolimus tremties kraštus, tvarkantys kapus, statantys kryžius ir neleidžiantys istorijai tapti nebylia. Šioje „Tarp kabučių“ laidoje pokalbis su „Misija Sibiras“ 2017 dalyviu, kariškiu Dovydu Žiogu. Plačiau klausykite įrašo.

Pirma pasakojimo dalis:

Antra pasakojimo dalis:

 

Šiandien pasikalbėkime apie mūsų pamatus, istoriją, apie skaudulius ir laimę, apie viską drauge. Visa tai ir dar daugiau jau dvyliktą kartą sujungia „Misija Sibiras“. Turbūt visi daugiau ar mažiau esame girdėję apie tai, tačiau žmonių, kurie išvyksta į tolimus kraštus ne ilsėtis, mėgautis saule ir atostogomis, o išgyventi vieną iš savo gyvenimo misijų, prisiliesti prie skaudžios Lietuvos istorijos, žengti žingsnius buvusiose tremties žemėse ne tiek ir daug… Vienas tokių žmonių – „Misija Sibiras“ 2017 ekspedicijos dalyvis Dovydas Žiogas.

„Misija Sibiras-17“ dalyvis Dovydas Žiogas (Misija Sibiras Facebook nuotr.)

Pašnekovas sako, jog po kelionės prireikė laiko viską suprasti, viską susidėlioti į savo minčių „lentynėles“. Paklausus ar „Misiją Sibiras“ galima būtų pavadinti viena iš gyvenimo misijų, Dovydas sako, jog tikrai taip: „tai tikrai buvo labai svarbus įvykis mano gyvenime ir manau, jog kažkuo mane pakeitė. Apie apie šią misiją žinojau nuo pat pradžių ir aš sau pasakiau, jog kažkada tikrai čia sudalyvausiu. Šiemet pabandžiau ir pavyko“.

„Prieš išvykstant organizatoriai mums uždavė namų darbų. Turėjome pasidomėti visais kaimeliais, kuriuos lankysime, apie kapines, kiek ten lietuvių yra, taip pat turėjome pasidomėti galbūt dar iš mūsų gyvenamų rajonų Lietuvoje, yra tremtinių, kurie buvo ten ištremti ar jų giminių yra likę.“ – atskleidžia pašnekovas.

Šiemet ekspedicijos metu „Misija Sibiras“ komanda aplankė Irkutsko sritį: tvarkė tremtinių kapines ir susitiko su iki šiol tose apylinkėse gyvenančiais lietuviais bei jų palikuonimis.

„Viename kaimelyje, Altanajaus, buvo šiek tiek sunkiau, kadangi jis jau yra išnykęs. 1989 m. gaisras ten viską suniokojo, įskaitant ir kapinaites. Dėl to, ten užtrukome gerokai daugiau nei valandą vien jų ieškodami. Galiausiai suradome. Tiksliau radome tik kryžių liekanas ir pagal tai nusprendėme, jog čia yra lietuvių kapinaitės“ – įspūdžiais dalijasi Dovydas.

Ekspedicijos metu komanda sutvarkė 9 kapines bei pastatė 9 kryžius. Į Irkutską, nuo Vilniaus nutolusį apie 6 tūkstančius kilometrų, jaunuoliai keliavo net kelias paras. Irkutsko srityje nukeliavo daugiau kaip pusantro tūkstančio kilometrų ne tik pėsčiomis, bet ir sunkvežimiais, autobusais ar net valtimis.

Komentarai

komentarai(-ų)