„Tarp kabučių“: juodasis Dzūkijos auksas – kas tai?

Kai geriame kavą ar arbatą, ar dažnai susimąstome, o kas gi lipdė tą puodelį, kurį laikome rankoje? O kai pamatome gražiais auskarais pasipuošusią moterį, – paklausiame, kas sukūrė tokius nuostabius juvelyrinius darbus? Tikriausiai retai, tiesa? Gal todėl, kad bet kuriame prekybos centre galima nusipirkti bene viską, ko tik užsigeidžiame. Ir mūsų draugai, kaimynai – taip pat. Ir atėjus į svečius galime gurkšnoti arbatą iš tokio paties puodelio, ir pasipuošti tokiais pačiais papuošalais… Bet yra tokių kūrinių, kokių niekas niekada neturės, kurie unikalūs iki pačios smulkiausios detalės. Tai – žmogaus rankomis sukurti darbai.

Tokiais pasigrožėti galime ir Alytaus dailiųjų amatų mokykloje vykstančioje parodoje, atidarytoje po dvi savaites vykusio simpoziumo „Juodasis Dzūkijos auksas: molis, ugnis, metalas“. Keramikos ir juvelyrikos dirbtuvėse profesionalūs septyni keramikai ir septyni juvelyrai iš Lietuvos ir užsienio dirbo, bendravo, žiniomis dalijosi keliolika dienų, tad rezultatai tikrai džiugins ne vieną parodos lankytoją. Dieną prieš parodos atidarymą, į Alytaus širdyje esančią dailiųjų amatų mokyklą užsukome ir mes, pabendrauti su kūrėjais, įamžinti paskutinių Jų kūrybinių akimirkų, prieš atveriant parodos duris.

Pirma laidos „Tarp kabučių“ dalis:

Antra laidos „Tarp kabučių“ dalis:

 

Kaip pasakojo profesionali keramikė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Alytaus dailiųjų amatų mokyklos keramikos amato mokytoja Danutė  Garlavičienė: „Šis simpoziumas jau vyksta ketvirtus metus. Visada stengiamės pakviesti juodosios keramikos meistrus, kad ta tradicija nenunyktų, kad su jais neišeitų ta meistrystė. Pamatėm viziją keramiką jungti su metalu. Kai piliakalniai kasinėjami, dažniausiai randama keramika ir juvelyrika – ilgaamžiai išliekančios medžiagos, kurios užveda žmones ant kelio sužinoti, kuo domėjosi mūsų protėviai. Tad mums pasirodė ši sąsaja logiška. Juolab, mus jungia ugnis, nes metalas be ugnies – kietas, jo neįmanoma formuoti, bet veikiamas ugnies, jis tampa  paslankus, judrus, iš jo galima kurti. O keramika be ugnies būtų tiesiog žemės gabalas“.

Danutė Garlavičienė prie krosnies, kurioje degami juodosios keramikos kūriniai papildys parodą jau pirmadienį.

Pasikalbėjome ir su Lietuvos dailininkų sąjungos nare, profesionale keramike Terese Jankauskaite, kuri pasakojo, kad į Merkinės miškus, Pelekiškės kaimą ji atkeliavo iš Vilniaus: „Dėl juodosios keramikos ten ir atvažiavau, baigusi dailės institutą. Nuo 1973 metų. Anksčiau tik atvažiuodavau, o dabar ir gyvenu, jau kitaip ir negaliu. Gyvent man labai gera gamtoje. Juodoji keramika – pats seniausias molio dažymo būdas, kai nebuvo jokių glazūrų, randamas dar prieš Kristų, kai mikroskopiniai anglies gabaliukai persigeria per molį. Labai sudėtinga moteriai, ilgas procesas. Krosnis žemėje ar pusiau žemėje, reikia pasiekti 1000 laipsnių karštį (visi darbai užkasti žemėje), o paskui reikia laukti, kol atvės, galima laukti ir visą savaitę. Negalima traukti po dviejų dienų, nes darbai gauna mikro trūkimus, jei nors kiek drėgmės bus, gali suskaldyti. Reikia labai kruopščiai, pamažu degti“.

Lietuvos dailininkų sąjungos narė, profesionali keramikė Teresė Jankauskaitė

Juvelyrė Inga Lisauskienė, dalyvavusi tokiame simpoziume pirmą kartą, pasakojo: „Daug naujų įspūdžių. Teko prisiliesti prie molio, tai buvo visiškai nauja. Iš pradžių nesisekė (derinti metalo ir molio – aut.past.), tačiau nenuleidau rankų ir dabar labai džiaugiuosi, – buvo tam tikra meditacija. O juvelyrika prasidėjo nuo elementaraus karoliukų vėrimo ir norėjosi plėstis, nebeužteko vieną prie kito dėliot karoliukus“.

Juvelyrė Inga Lisauskienė

Dailiųjų amatų mokyklos kiemelyje esančiame mediniame namelyje, antrame aukšte, veikianti paroda laukia lankytojų visą mėnesį.

Laidą parengė Eglė Malinauskienė

Komentarai

komentarai(-ų)