„Tarp kabučių“ – susitikimas su ornitologu, fotografu ir kubietiškos salsos šokėju Mariumi Čepuliu

Sveiki gyvi, brangūs draugai!

Smagu, kad esate, smagu, kad klausote, o mes džiaugiamės, galėdami Jums nuolat kažką naujo, įdomaus papasakoti, įsukti į kultūros karuselę, pakviesti susitikti su ypatingais žmonėmis, praturtinančiais mūsų gyvenimus savo darbais, idėjomis, kūryba!

Šioje laidoje „Tarp kabučių“ kviečiame pasikalbėti apie fotografiją, bet ne apie tą paprastą, kurios pilni mūsų fotoalbumai, o apie tą, kuri užgniaužia kvapą ir tiesiog negali liautis į ją žiūrėti. Tokius nuostabius kadrus, įamžintas ypatingas akimirkas mums leidžia pamatyti ornitologas, fotografas Marius Čepulis, kuris, vos spėjęs grįžti iš Norvegijos į Lietuvą, mielai sutiko pasikalbėti apie ornitolgiją, fotografiją, šokį, gamtą, aistrą… ir dar daug daug! Tad pasiruoškite puodelį gardžios arbatos ir keliaukime į dar vieną radijo susitikimą su įdomiu, talentingu žmogumi!

Kaip apie save rašo pats Marius: „Esu Marius Čepulis. Gimiau Šiauliuose, bet įstojęs į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, pasilikau gyventi sostinėje. Ten įgijau ornitologo specialybę. Šiuo metu mano darbas nesusijęs su tuo, ką mokiaus, bet aistra ornitologijai ir fotografijai išliko. Didžiąją dalį laisvalaikio skiriu būtent gamtos fotografijai ir, kadangi sena meilė nerūdija, paukščiai mano nuotraukose dominuoja. Džiaugsiuos, jei mano darbai padės jums nors truputį labiau susipažinti su mus supančia aplinka, nes ne visada ir ne visi turim laiko savo beprotiškame gyvenimo kely sustot ir pastebėt, kaip kruopščiai voras audžia tinklą, kaip linksmai pavasarį čiulba zylė, kaip tyliai krenta rasa..“ (www.cepulis.lt).

Radijo pokalbio metu M. Čepulis pasakojo: „Turbūt niekada nepavyksta perteikti tai, ką tu galvoji, ką tu nori parodyti. Tu bandai tą priartinti, kiek galima, bet visu šimtu procentų niekada nepavyks, nes, galų gale, tu mąstai visiškai kitaip nei kiti žmonės. Visi kiti mato visai ką kita tavo nuotraukoje. Dėl to rašau, kad plius-minus panašiai pradėtų galvoti, matyti, tai, ką aš mačiau, pajustų galbūt… Tam reikia, kad būtų aprašymas, žodžiai. Vienam laimė gali būti sėdėti kavinėje visą dieną, kitam – prie televizoriaus, kitam – žiūrėti futbolo rungtynes, o man laimė – sėdėti miške.“.

47

„Su sniegena labai paprasta: važiuoji su mašina, žiūri – sniegena vaikšto ant kelio, iškrenti iš mašinos (palieki ją užvestą), pašliauži truputėlį ir paguli ant žemės, tada prišąli prie žemės, nes tu būni šlapias, o ledas būna šaltas. Ir tada ją nufotografuoji. Ir viskas. Paskui atsiplėši ir nueini.“ – juokavo M. Čepulis.

 

Paklausus, kokia galėtų būti pati įsimintiniausia fotografavimo istorija, M. Čepulis papasakojo mums, klausytojams, turbūt išties smagią, tačiau pačiam Mariui – deja, nesėkmingą (ir vis gi, panašu, kad taip pat smagią) istoriją, nuo kurios ir prasidėjo Čepulio klajonių tinklaraštis. O istorija skamba štai taip: „Tai buvo labai labai seniai, prieš trejus metus. Pasiėmiau savaitę atostogų ir sugalvojau važiuoti pafotografuoti erelių. Nuvažiavau į Nemuno deltą, prie Minijos upės pasistačiau slėptuvę, nusitempiau ten visą įrangą, pasiruošiau. Ir tuo metu buvo prasidėjęs potvynis, bet jis ne toks stiprus buvo (aš galvojau, kad jis ne toks stiprus). Iš ryto nuėjau į slėptuvę, atsiguliau, per naktį vanduo pakilo beveik metrą, kol aš buvau slėptuvėj, pakilo dar pusmetrį, slėptuvę pradėjo semti, vos vos spėjau sugrįžti iki mašinos, nes užsėmė aikštelę. Žodžiu, nieko nepavyko. Tada nuvažiavau į vidurį Lietuvos, ten bandžiau vėl fotografuoti erelius. Vėl viską pasiruošiau, pasidėjau masalą (fotoaparatas jau slėptuvėj). Žiūriu, atbėga ūdra, visiškai šalia manęs, per ledą. Atsistojo, pasižiūrėjo į mane, – nunėrė, bet fotoaparatas slėptuvėj – nieko negalėjau padaryti. Tada įlindau į slėptuvę, laukiu erelių, ereliai neatskrenda. Bet atėjo šeškas ir pavogė mano žuvį, vėl niekas nepavyko. Vėl supykau, išvažiavau. Dar liko atostogų trys dienos, nuvažiavau į Ignaliną. Pradėjo spausti šaltis geras, -15 buvo. Vėl pasistačiau slėptuvę, ten, mačiau, erelių yra, – galvojau, viskas bus gerai. Ereliai neatskrido, prasėdėjau dvi dienas, sugedo mašina, užšalo vanduo, sugedo dujinė viryklė. Ir per visą tą savaitę padariau vieną kadrą – su šešku, kuris vagia mano žuvį. Tiesa, dar mane nufotografavo policija, nes truputėlį per greitai važiavau, tai dar viena nuotrauka buvo padaryta ir atsiųsta man asmeniškai“.

601282_4625410671910_963473962_n

Fotografas Marius Čepulis (nuotr. iš asmeninio archyvo).

 

Marius Čepulis – gamtos fotografas – didžiąją Jo fotografijų dalį sudaro kadrai, kuriuose įamžinta gamta, tačiau keliaudamas kartais paspaudžia fotoaparato mygtuką ir sustabdyti laiką žmonėse, aplinkoje, spalvose: „Žmones, vaizdus, architektūrą kažkiek fotografuoju tik kelionėse. Ten ateina įkvėpimas fotografuoti žmones. Žmones fotografuoti yra daug sunkiau. Gerai nufotografuoti žmogų, padaryti gražų portretą, žinių reikia daug daugiau nei nufotografuoti briedį“.

Be ornitologijos, į kurią Marius paniro dar vaikystėje, sužavėtas ypatingos zylės, fotografijos, kuri išpildė vieną didžiausių gyvenimo svajonių, – prieš kelis mėnesius išleista knyga „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“, šios laidos svečias turi ir trečią aistrą. Tai – kubietiški šokiai, į šokių salę kviečiantys bent kelis kartus per savaitę. Dvylika metų nuo kubietiškos muzikos ritmų atsitraukti negalintis Marius, jau tris kartus viešėjo Kuboje.

Graži senatvė (jaunystė gėdijosi truputuką).

Vienas iš Kubos portretų. Graži senatvė (jaunystė gėdijosi truputuką).

 

„Man patinka paslaptis, man patinka nežinomybė. Man patinka laukti kažko, ko aš nežinau, kas bus, o paskui tą nufotografuoti“ (Marius Čepulis).

 

Laidą parengė Eglė Malinauskienė

SRTRF-logo

Komentarai

komentarai(-ų)