Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Šiandienos „Tarp kabučių“ laidoje svečias, kurį tikriausiai galima pavadinti gyvenimo menininku, kadangi jo veiklos sferos – pačios įvairiausios: nuo dailininko iki tapytojo, nuo fotografo iki pedagogo – Valentinas Butanavičius. Vienoje iš Alytaus mokyklų 1995 m. jis įkūrė „Judesio teatro“ studiją. Šiandien apie jį ir artėjančią personalinę parodą –„Tyla“, kuri vyks lapkričio 19d. Alytaus kultūros ir komunikacijos centre. (klausykite pokalbio)
Pirma pokalbio dalis:
Antra pokalbio dalis:
Trečia pokalbio dalis:
Pats Valentinas sako, jog niekada nesistengė klijuoti sau menininko etiketės: „stengiausi nebūti ta etikete ir nebūti menininku, kadangi jie tarsi gyvena paraleliame pasaulyje. Aš stengiausi išlaikyti pusiausvyrą tarp dvasinio pasaulio ir to paralelaus. Visada galvojau, kad kūryba turi pasiekti ir žmogų, ne tik autorių“.
Menininko teigimu, savo vidinę tylą išlaikyti yra pakankamai sudėtinga, tai yra kaip tam tikras mokslas. „prisimenu vieną atvejį, kai Indijoje pribėgo vienas berniukas, pradėjo reikalauti iš manęs centų, o tuo metu aš jų neturėjau. Staiga pribėgo suaugę žmonės, pradėjo šaukti ir va tada tu turi išlaikyti rimtį ir tiesiog ramiai nueiti. Bet jeigu tave tai liečia fiziškai – tu turi kovoti.“
Būsimos parodos forma – Lietuviškas austinis senelės rankšluostis, jo forma. Toliau eina gamtos simbolika: „Kiekvienas mėnesis išstumia per mane tylą – aš tarsi atspindžiu tam tikras spalvas ir šešėlinius niuansus, todėl buvo labai svarbu pavaizduoti santykį su gamta taip, kaip aš jaučiu.“
„T Y L A savo turiniu ir forma, spalva , garsu ir kvapu, žadinanti emociškai pabusti iš kasdienybės statikos, priverčiant vidinę būseną kisti judant laiko – akimirkos meilės ir amžiaus grožio, metų laikų ir gimtinės jaudulio, gimimo ir mirties… ratu.“
Autorius
Taip, taip visus kviečiu į Kėdainius… kur dalyvauju ir aš su savo kūriniu – „BALTŲ LAIKAS”
Tad kokia yra kiekvieno iš musų „tyla“? Kaip mes ją interpretuojame? O galbūt tylos mums dar nereikia…?
