„Tegyvuoja komedija!“ žinios: Alytuje bus parodyta mistinė muzikinė drama „Dibukas“

1972-3

„Tegyvuoja komedija!“ programa

Lapkričio 14 dieną, penktadienį 18 val. Alytaus miesto teatre tęsis Teatrų festivalis „Tegyvuoja komedija!“. Jame tądien Valstybinio Šiaulių dramos teatro užburianti sielų meilės istorija žydų folkloro motyvais „Dibukas“. Apie spektaklį kalbėjomės kartu su „Dibuko“ režisieriumi, šviesaus atminimo Donato Banionio sūnumi Raimundu Banioniu.

Pernai metų festivalio „Tegyvuoja komedija“ laureatai, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriai, publiką ir žiuri papirkę prancūziška romantine meilės istorija „Duonkepio žmona“, šiemet į Alytų atveža dar vieną nuostabią meilės istoriją žydų folkloro motyvais „Dibukas“.

Mistinę muzikinę dviejų dalių Aleks Tarn (Aleksejaus Tarnovickio) dramą „Dibukas“, sukurtą to paties pavadinimo Simono Anskio (Šlomo Zeinvelio Rappoporto) pjesės motyvais, režisavo Raimundas Banionis. Atidariusi 84-ąjį Valstybinio Šiaulių dramos teatro sezoną, ji maloniai nustebino žiūrovą, pasiilgusį gražios meilės istorijos, nešančios gilesnę žinią ir galinčios pakeisti laisvės, meilės, mirties, praeities ir dabarties ryšio sampratą.

dibukas_1

„Dibukas“

O alytiškiams turėtų būti trigubai smalsu dar ir todėl, kad spektaklyje vieną pagrindinių vaidmenų (pirklio Senderio) atlieka iš Alytaus krašto kilęs ( Pivašiūnuose gimęs) talentingas aktorius Sigitas Jakubauskas, kuris pernai Alytuje antrame teatrų festivalyje „Tegyvuoja komedija!“ buvo tituluotas geriausiu aktoriumi už Duonkepio vaidmenį M. Panjolio spektaklyje „Duonkepio žmona“ (rež. A. Lebeliūnas) ir jam buvo skirtas specialius apdovanojimas už scenos nuopelnus iš Dzūkijos kilusiam teatralui.

Mistinė muzikinė drama „Dibukas“ – tai spektaklis-sakmė, paremta žydų tautosaka ir mistika. Turtingas pirklys nori ištekinti savo dukterį Lėją už pasiturinčio ir išvaizdaus jaunuolio, nepaisydamas merginos jausmų dingusiam mylimajam ir jaunystės draugui duoto pažado, kad jų vaikai susituoks. Mylimasis Chonenas į miestą netikėtai grįžta vestuvių išvakarėse, įvaldęs mistines Kabalos galias. Visus planus apverčia mįslinga jaunuolio mirtis ir dar paslaptingesnis Lėjos negalavimas. Dvi mylimųjų sielos apsigyvena viename kūne, kad galėtų būti kartu amžinai. Tėvas susirūpina, kokia liga įsimetė į dukters kūną, ir kreipiasi pagalbos į rabiną. Amžinas klausimas: meilė – tai dovana, liga ar apsėdimas?

IMG_0022_m

„Dibukas“

Žydų folklore dibuku vadinama „nuoga siela“, kuri, palikusi mirusiojo kūną, neiškeliauja į aną pasaulį, o įsiskverbia į gyvo žmogaus kūną ir sielą. Tokią esybę, priklausančią dviem pasauliams, dibuką, išvaryti gali tik rabino egzorcizmas. Padavimai apie dibuką nuo XVI a. plito tarp Vidurio ir Rytų Europos žydų. Juos išpopuliarino, beje, Vilniuje 1916 m. Simono Anskio (Šlomo Zeinvelio Rappoporto) po etnografinės kelionės jidiš kalba parašyta pjesė „Dibukas“. Iš tiesų autentiškas liaudies legendos tekstas neegzistuoja. S. Anskio pjesės tekstas jam mirus irgi buvo laikomas prarastu, kol XX a. pabaigoje buvo atrastas carinės cenzūros archyve. Juo, kaip pirminiu šaltiniu, ir naudojasi žydų rašytojas Aleks Tarn, bet jo pjesės ašimi tampa Lėjos vaidmuo ir jos pasirinkimas – laimės ir meilės, laisvės ir pasiaukojimo, gyvenimo ir mirties. Režisierius Raimundas Banionis dar labiau išryškina tai, kas artima ir suprantama visoms tautoms ir kartoms: meilė, aistros, mirtis ir nuolatinis per amžius vejamos žydų tautos laimės ir išsigelbėjimo ieškojimas, net kai vienintelė galimybė tapti laimingu – pabėgimas į svajonių, fantazijų ir paveikslų pasaulį. Netikėta psichologiškumo ir mistikos dermė su savitu, tik žydų tautai būdingu, humoru ir muzikiniai zongai sukuria ypatingą spektaklio atmosferą.

Muziką zongams sukūrė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Faustas Latėnas, choreografiją – „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Vesta Grabštaitė, kostiumus aktoriams – kino ir teatro kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė, Sergėjaus Bocullo kurtą scenografiją sustiprina Mindaugo Daugėlos vaizdo projekcijos.

108_Dibukas_10.jpg.

„Dibukas“

Spektaklyje vaidina gausus būrys aktorių. Lėjos vaidmenį atlieka šio sezono Šiaulių dramos teatro naujokė aktorė Inga Jarkova. Tačiau ji scenoje – nebe debiutantė: 2013 m. ji buvo nominuota „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui jaunojo menininko kategorijoje, o šiemet nominuota kaip geriausia jaunoji aktorė Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje. Choneno vaidmenį atlieka Aurimas Žvinys. Pirklį Senderį vaidina Sigitas Jakubauskas, Rabiną Elchaną – Antanas Venckus, Enochą – Rolandas Dovydaitis, Fradą – Lina Bocytė,  Moterį – Nomeda Bėčiūtė, 1-ąjį ir 2-ąjį senuką – Juozas Bindokas ir Eduardas Pauliukonis. Į pjesę įvestas ir papildomas Dailininko vaidmuo (aktorius Aurimas Pintulis), kurio paveikslai – tarsi persikėlimo į fantazijų pasaulį metafora.

Pernai Alytaus miesto teatrų festivalyje „Tegyvuoja komedija” pristatę prancūzų dramaturgo Marselio Panjolio romantinę dviejų dalių istoriją „Duonkepio žmona” (rež. Arvydas Lebeliūnas), šiauliečiai tapo triskart laureatais nominacijose: „Geriausias spektaklis”,  „Geriausias aktorius” (Sigitas Jakubauskas), „Apdovanojimas už scenos  nuopelnus iš Dzūkijos kilusiam teatralui” (Sigitas Jakubauskas).

Komentarai

komentarai(-ų)