UAB „Žalvaris“ direktorius: degančios padangos primena, kad vis dar galime tapti gamtosaugos lyderiais Europoje

Klimato kaita ir gamtos apsauga – temos, jau ne vienerius metus užimančios kertinę poziciją svarbiausiose akademikų, politikų ir verslo pasaulio diskusijose, o pastaruoju metu vienos aktyvios paauglės dėka sulaukusios išskirtinio dėmesio ir plačiojoje visuomenėje. Lietuvoje, deja, gamta apie save priminė kur kas skaudžiau – ištisus kilometrus aplink orą nuodijančiu padangų gaisru Alytuje. Tad ką daryti?

UAB „Žalvaris“ direktorius Vitoldas Sapoznikovas

Kalbėdami apie visame pasaulyje jau šiandien akivaizdžiai jaučiamą klimato kaitą, mes, lietuviai, deja, negalime įgyvendinti lemiamų pokyčių. Esame per maža Tauta, per maža teritorija ir per maža rinka, kad mūsų tarša ar, priešingai, atsakingas vartojimas pakeistų globalius procesus. Juo labiau, kad tikrieji taršos židiniai yra susidarę ne ekologiškumą skatinančioje ir griežtai reguliuojančioje Europoje, o Azijos, Afrikos milžinėse valstybėse.
Tačiau Lietuvoje vis dar turime daugybę su gamtos apsauga susijusių problemų, kurias jau šiandien galime išspręsti patys – nepriklausydami nuo pasaulio galingųjų valios. Ne tik tai – skatindami atsakingą elgesį ir į gamtos apsaugą nukreiptų technologijų vystymą, ilgainiui, nepaisant mūsų mažumo, galime tapti ekologijos pavyzdžiu, šios rinkos lyderiais.
Didžiausia problema, kurią turime spręsti šiandien – neatsakingas elgesys su aplinką teršiančiomis pavojingosiomis atliekomis ir atliekomis, turinčiomis nuodingųjų medžiagų (grįžtant prie gaisro Alytuje temos, pavyzdžiui – padangomis).
Remiantis oficialia statistika, kasmet Lietuvoje susidaro apie 6,6 mln. tonų atliekų, iš kurių pavojingosios atliekos sudaro tik 166 tūkst. tonų (arba – vos 2,5 proc.). Mūsų specialistų skaičiavimais, šis rodiklis gerokai prasilenkia su realybe, vadinasi, šimtai tūkstančių tonų žmogaus sveikatai, gamtai ir gyvūnijai pavojingų atliekų kasmet vis dar iškeliauja į mūsų miškus, upes ir ežerus.

Atliekos „nukenksminamos“ popieriuje

Lietuvos pramonės veikloje visos atliekos (skirstomos į pavojingąsias ir nepavojingąsias) turi būti apskaitomos ir sutvarkomos. Pavojingąsias atliekas tvarkyti yra dešimtis kartų brangiau, tad čia, natūralu, atsiranda daugiau ieškančių būdų apeiti taisykles.
Neatsakingų gamintojų dokumentuose pavojingosios atliekos virsta nepavojingomis, pakeitus jų identifikavimo kodus. Maždaug pusė tokių atvejų nutinka dėl įmonių vadovų ir specialistų žinių trūkumo. Kita pusė – sąlygota ekonominio aspekto – spjaunant į ekologiją, gresiančias baudas ir siekiant sutaupyti.
Galiausiai popieriuje „nukenksmintos“ pavojingosios atliekos taip ir lieka nesutvarkytos. Ne toks jau retas atvejis, kai medžio apdirbimo ar baldų gamybos įmonėse, iš susidariusio klijuoto parketo drožlių, paslaptingai dingsta klijai ar lakai, kartu su buitinėmis atliekomis ar nuotekų sistema iškeliauja metalo apdirbimui naudojamos rūgštys. Lietuvoje pasitaiko net tokių atvejų, kai milijonines metines apyvartas generuojančios gamybos įmonės, teigia dirbančios „zero-waste“ režimu, nors visi žinome, kad tai šiandien nėra įmanoma.
Pažymėtina, kad pats atliekų susidarymo faktas pramonėje nėra nei bauginantis, nei žalą keliantis veiksnys. Tai natūrali gamybinio proceso dalis, pasekmė, kuri, jeigu tinkamai su ja tvarkomasi, ne tik nepalieka įmonės veiklos pėdsako gamtoje, nekelia žalos aplinkai, bet ir gali virsti kito gamybinio ciklo produktu.
„Žalvario“ praktika rodo, kad norintiems sutaupyti gamintojams į pagalbą suskumba nesąžiningi atliekų tvarkytojai: šiuo metu tvarkome tokių įmonių „palikimus“ po bankrotų Kauno ir Utenos rajonuose, kur į sandėlius buvo suvežta ir palikta tūkstančiai tonų pavojingųjų atliekų.
Blogiausia yra tai, kad taip surinktų atliekų kelias galiausiai baigiasi miškuose, paupiuose – ten, kur, sulaukę vasaros, tie patys gamintojai kartu su mumis visais vyksta su šeimomis ir vaikais mėgautis gamta.

Baudų nepakanka: skatinkime atsakinguosius
Svarbu pastebėti, kad situacija pamažu gerėja: per pastarąjį dešimtmetį atsirado aiškesnis atliekų reglamentavimas, daugiau kontrolės priemonių, atliekų tvarkytojų indėlis šviečiant įmones taip pat palieka pėdsaką. Daug gerosios praktikos atsineša užsienio kapitalo įmonės, kurių patirtis akivaizdžiai parodo, ko dar trūksta Lietuvoje ir kur galima dairytis patarimų.
Štai, Vokietijos verslai naudojasi nuo A iki Z apibrėžta atliekų identifikavimo tvarka, reguliuojama teisės aktais ir nepaliekančia jokių galimybių „klystkeliams“. Gilias pramonės tradicijas turinčios šalies efektyvios sistemos pagrindas: stipri metodinė pagalba verslui, aiškus atsakomybių paskirstymas ir išankstinė susiderinimo su kompetentingomis institucijomis sistema.
Tačiau svarbu – ne tik tai. Norėdami paskatinti daugiau įmonių veikti atsakingai, turime įvertinti tai jau darančias. Visai kaip taromatai perdirbamų atliekų surinkimui ar lengvatos elektra varomiems automobiliams įsigyti, taip ir subsidijos, lengvatos ir visos kitos ekonominės paskatos yra tiesiausias kelias į sąmoningo verslo elgesio skatinimą.
Didelis valstybės dėmesys atsakingai besielgiančioms įmonėms, jų veiklos skatinimas, vartotojų (klientų) sąmoningumo didinimas, raginant rinktis tik teisingai mums visiems pavojingąsias atliekas tvarkančių įmonių paslaugas – visa tai leistų Lietuvai itin sparčiai išsivalyti ir drąsiai veržtis tarp aplinkosaugos lyderių.
Galiausiai, ekologiškų technologijų, gamtos apsaugą užtikrinančių inovacijų skatinimas, finansavimas ir parama joms – tai galėtų tapti strateginiu šiandienos Lietuvos tikslu, jei norime ateities kartoms palikti žalią, turtingą, modernią ir atsakingą valstybę.

Komentaro autorius yra pavojingųjų ir nepavojingųjų atliekų tvarkymo įmonės UAB „ŽALVARIS“ direktorius, Vitoldas Sapožnikovas

Komentarai

komentarai(-ų)