Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Pažymint Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 30-metį buvo surengtas pirmasis Lietuvoje „Vaikų forumas“ Vaikai dalyvavo diskusijoje LRT, taip pat Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo svarstyta ir pritarta siūlymui 2020 metus Seimui skelbti Vaikų emocinės gerovės metais. Lietuva yra viena iš 74 valstybių, kuri uždraudė visų formų smurtą prieš vaikus. Šiandien Vaikų forumo dalyviai iš Pietų Lietuvos FM99 studijoje: Lėja Kašelionytė ir Nojus Kipras Ramanauskas iš Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos, Neda Straigytė iš Druskininkų Ryto gimnazijos, Nerilė Kazlauskaitė iš Marijampolės Marijonų gimnazijos .
Apie vaikų balsą – ar jis girdimas šeimoje, mokykloje, visuomenėje?
Nojus: “Manau, kad vaikų balsas girdimas šiek tiek daugiau, negu buvo anksčiau, bet tikrai nėra išklausomos visos idėjos ar inovacijos, kurios buvo siūlomos. Šeimose, manau, beveik visų balsas yra išklausomas, tačiau mokyklose, miestuose, šalyje, nemanau, kad jis išklausomas pakankamai”.
Lėja: “Artimiausiame rate, šeimos, draugų, tas balsas yra girdimas, bet tolimesnėse sferose nėra taip girdimas”
Nerilė: “Pritarsiu, manau tai vyksta todėl, kad šeima ir draugai tave pažįsta geriausiai, draugai, tėvai ir aplinkiniai supranta ir mato, ko tu sieki, kokie yra tavo tikslai ir tikriausiai tuomet jie ir pasirenka, kad tavęs galbūt ir reikėtų paklausyti, bet visuomenėnėje, tarp vyresnių žmonių ypač, yra toks nusistatymas, kad jaunas žmogus tikriausiai neturi žinių, neturi patirties ir turbūt jo neverta klausyti”.
Neda: “Pritarčiau kolegoms, dabar tikrai jaunimo balsas išklausomas labiau nei anksčiau, daugiau laiko skiriama tam, džiaugiuosi, kad Lietuvoje vyskta tokie renginiai kaip Vaikų forumas, kur mes galime tarti savo žodį, išsakyti savo nuomonę ir kada jau bandoma atsižvelgti į mus.”
Ar neatrodo, kad suaugę žmonės sakydami, kad jiems daug metų ir turi gyvenimišką patirtį šiek tiek spekuliuoja statydami save ant amžiaus ir patirties postamento? Žurnalas TIMES nuo 1927 spausdina didžiausią įtaką pasauliui darančius žmones ir šiemet jame Gretos portretas su užrašu – “Jaunimo galia” – tai tam tikras jaunimo pripažinimas. Ar neatrodo, kad jauni žmonės įgauna ne tik noro kalbėti, bet ir pasiekti, kad jų balsas būtų girdimas?
Lėja: “Dabar tikrai lengviau, bet net ir Gretai – jai reikėjo tikrai per labai daug praeiti, kad ją išgirstų, mums daug sunkiau būti išgirstiems nei suaugusiems. Vaikų kalbas labai sumenkina ir dėl to tai yra daug sunkiau.”
Iš ko daugiausiai tokios reakcijos sulaukiat, kad “jaunas, be patirties”?
Nerilė: “Tikriausiai iš tų žmonių, kurie nenori pripažint, kad jaunas žmogus gali mąstyt geriau, inovatyviau nei suaugęs.”
Neda: “Šiais laikais dauguma galvoja, kad esi dar tik vaikas, nesvarbu, ar tau 16, ar 17, nors gal tu esi susidūręs su tokia situacija ir galėtum pilnavertiškai diskutuot, bet suagusieji nenori tikėti”.
Apie savivertę ir savęs priėmimą
Nojus: “Dabar gal savęs priėmimas tapo skausmingesnis, dėl visų socialinių platformų, kur visada gali pamatyti, kad tai ką tu darai, kas nors daro geriau už tave, gražiau už tave atrodo, bet save priimti yra svarbu ir svarbu priimti, kad tavo nuomonė yra svarbi, kad turi teisę būti išgirstas ir kažas su tavo nuomone daroma, nesvarbu, kad kiti gal to ir nesupranta”.
Nerilė: “Šie laikai gal lengvesni, nes visuomenėje pradeda reikštis jaunesni žmonės, jaunimas, kad ir iki 30 metų, žmonės tampa laisvesni, griaunami stereotipai, taisyklės, anksčiau būdavo, kad turi būti taip, ir ne kitaip, ir tavo išskirtinumas yra blogas dalykas”.
Lėja: “Iš tikrųjų šiuolaikinėje visuomenėje gali būti sunkiau save priimti dėl visų socialinių tinklų ir rėmų, į kuriuos žmonės įspausti, bet galbūt ir lengviau, nes yra daugiau būdų, kaip save išreikšti, atsiranda daugiau žmonių, kurie skatina tokį savęs priėmimą.”
Neda: “Manau, kad tikrai sunku šiais laikais save priimti arba apie savo planus galvoti, nes vien tik mūsų aplinka, šeima, draugai, kaip Nojus minėjo – galbūt tu darai kažkokį darbą, bet matai, kad kitas geriau už tave daro, dominuoja ta konkurencija, kuri mus stabdo ar visuomenė, kuri mūsų nepriima, arba kurie mūsų nesupranta, tai viskas susideda ir mums tada tikrai būna sunku priimti save. Tokiais atvejais psichologinė atrama yra šeima, tėvai, tie su kuriais gyveni yra diidžiausia atrama.
Lėja: “Šeima yra tie žmonės, kurie tave labiausiai supranta. Yra draugai, kurie tave pažįsta nuo vaikytsės, bet šeima vistiek geriausia supranta”.
Nojus: “Šeima tave mylės nesvarbu, kas atsitiktų, gal čia labai ekstremalu, bet net jeigu žmogų nužudytum tavo šeima tikiausiai vistiek tave mylėtų, o draugai kartais dingsta net jei pinigų nebeturi, todėl šeimos parama svarbesnė, nei draugų.”
Požiūris į socialinius tinklus – tai galimybės ar priemonė, kuri galinti sugadinti gyvenimą jaunam žmogui?
Nerilė: Manau, kad socialiniai tinkali turi pliusų ir minusų, priklausomai nuo to, kaip juos naudoji, jei juos naudoji teisingai, tai gali būti puiki galimybe reklamai, komunikacijai, bendravimui, bet gali ir prisidaryti ir problemų, ir gėdos. Pačiai neteko susidurti su neigiama puse, bet turiu pavyzdžių iš mokyklos, bendraamžių, kai pasekmės to, ką darai socialiniame tinkle gali atsiliepti labai stipriai”.
Neda: “Visa socialinė media, kuri mus supa, yra lyg plaukelis, kuris kabo, ir tu arba liksi, arba nutrūksi. Asmeniškai nesu patyrusi nieko negatyvaus, bet esu mačius ir girdėjus ir bendravus su žmonėm, kurie yra patyrę patyčių dėl savo klaidų, dėl kitų klaidų ir ši tema labai skaudi, nes labai stipriai paliečia žmogų ir jo aplinką”.
Lėja: “Socialiniai tinkai gerai susiekimui, informacijai, bet yra minusas patyčių ir savęs nusmukdymo, nes tikrai mes pratę lyginti save su kitais, ir kai pamatom ką nors, iškart smukdom save, nors lyginam save toje vienoje srityje ir nepagalvojam, kad esam gal daug geresni kitose pusėse”.
Nojus: Pavojus socialinėse platformose yra, kad save smukdai ne ne tik tu pats, bet ir kitų žodžiai ir komentara. Socialinėse platformose yra labai daug gerų dalykų, bet vienas galbūt blogiausių, kad galima kurti anonimines paskyras ir sakyti bet ką”..
Ar jūsų karta jaučia atsakomybę?
Neda: “Man labai trūksta kitų paauglių atsakomybės tiek socialinėjė medijoje, tiek bendravime, mokykloje, bendrai kalbant, manau tikrai atsakomybės trūksta”.
Lėja: Manau, seniau mūsų karta turėjo didesnį atsakomybės jausma, dabar įsivaizduojama, kad nebus jokių pasekmkių, nors jos visada yra”.
Nojus: Manau, kad mūsų karta yra gan nuoširdi, jei padaro ką blogai, greičiau prisipažįsta ir galbūt ne tiek stumia kitus po ratais, tačiau atsakomybės už tai, ką darai nerealiame pasaulyje, manau jos trūksta. Ir apskritai ką tu darai – tarkim nerūšiuoji, galvoji – aš nerūšiuosiu, nieko nebus, pasaulis nenukris, bet jeigu daug jaunuolių taip darys, pasauliui gerai nebus”.
Didžiausia problema bendraujant su suaugusiųjų pasauliu?
Nerilė: “Aš kai augau, buvau įpratus, kad suaugęs žmogus man automatiškai turėjo būti protingas žmogus, ir kuo labiau augu ir bręstu matau, kad ne visada suaugęs žmogus gali priimti racionalius sprendimus ir teisingai mąstyti, ir amžius čia niekuo dėtas”.
Koks gimnazijose požiūris į klaidas?
Nojus: “Bent jau mūsų gimnazijoje požiūris geras, klysti gal nėra skatinama, bet nėra akcentuojama, kad suklydai”.
Lėja: “Pritariu Nojui – galbūt seniau buvo kitaip, bet dabar dauguma mokytojų, ypač jaunų mokytojų, jie skatina, kad tu sakytum, kalbėtum, nesvarbu, kad bus neteisinga, svarbiausia, kad tu suvoktum ką kalbi, mus palaiko ir skatina”.
Nerilė: Už klaidas niekas neteisia, net ir mokykloj kuo daugiau klaidų padarai, tuo geriau išmoksti tam tikrus dalykus”.
Neda: “Bent jau iš mokytojų pusės tikrai nesijaučia jokio spaudimo ar menkinimo, kad padarei klaidą, tik duoda užuominą, kad reikia judėti į priekį, o mokiniai dauguma nekreipia dėmesio, kad nestresuoti ir gyventi toliau”.
Kas jums yra emocinė gerovė (kiti metai paskelbti vaikų emocinės gerovės metais)?
Lėja: “Emocinė gerovė yra labai svarbi psichinės sveikatos dalis, tai labai daug lemia mūsų gyvenime ir jei turi emocinę gerovę visa kita susitvarko”.
Nerilė: “Dažnai kalbame apie vaikų ar jaunimo emocinę gerovę, bet nekalbam apie suagusiųjų, o būtent jie mums kuria aplinką, gyvenam su tėvais, mokytojais, jie kuria tą emocinę gerovę, tad labai svarbu atsižvelgt ir į suaugusius, ir kaip jie patys viduje jaučiasi, nes jei jie turi problemų, tai ir mums negalės padėti”.
Neda: “Psichologinė pusiausvyra mums labai svarbi, būtent šiame paauglystės amžiuje mes esam susierzinę, viskas mus labai stipriai paveikia, tai jei esam psichologiškai stiprūs, mums gerokai lengviau”.
Nojus: “Emocinė gerovė labai svarbus dalykas, nuo jos priklauso viso gyvenimo kokybė ir sutinku su Nerile, kad daugiau turi būti atsižvelgiama į suagusiųjų emocinę gerovę, nes kartais atrodo, kad žmogui suiena 18 metų ir jis jau turi tvarkytis pats, valstybė nelabai rūpinasi, ypač psichine sveikata, pritariu Nerilei, kad nuo suaugusiųjų emocinės gerovės priklauso ir mūsų”.
Gretos Turnberg pavyzdys – ar jos pavyzdys ir kova už žemės išsaugojimą – kaip Jūs į ją reaguojate?
Neda: “Man ji labai patinka, ji yra tas žmogus, kuris sugebėjo pradėti kalbėti, įtraukti visus į klimato kaitą, kaip asmenybė pasirodė labai drąsi ir man labai patinka, ką ji daro. Bet lietuviai man atrodo, kad jie pritaria “idėja jėga”, bet galvoaj, kad nelabai ką galim padaryt, gal rūšiuojam, bet nežinom kaip galėtume prisidėti”.
Nerilė: “Greta yra revoliucionierė išjudinusi pasaulį. Manau gerai, kad yra išklausoma, atsižvelgiama į jaunimo balsą, džiausgiuosi, kad jaunimo tarpe kažkas rūpinasi, nes iš suagusiųjų nebūtinai tą girdim”.
Lėja: Aš ją tikrai gerbiu, manau jai teko pereiti per nemažai dalykų, kad atsidurtų visų žmonių akiratyje. Manau ji yra ta pirmoji, nuo jos atsiras ir daugiau žmonių, kuriems labiau rūpės, ji parodo, kad vaiko protas gali būti galingesnis negu suaugusiųjų, vaikai iš tikrųjų galvoja, kas bus po manęs”.
Nojus: “Manau, kad ji yra galbūt šio amžiaus iš jaunų viena daugiausiai įtakos turinčių, ir, manau, kad jos žinutė labai svarbi. Ir kadangi ji viešai skelbia, kad turi aspergerio sindromą, turi autizmą, tai irgi manau svarbu, kad žmonės girdi, kad tai nereiškia, kad tu nieko negali padaryt ir nieko pasiekti”.
Ką norite rasti po kalėdų eglute?:)
Neda: “Negalvoju apie dovanas, šventes, man svarbu, kad šalia būtų žmonės, su kuriais kartu būnam, draugai, o iš tėvų buvo susitarimas, kad padės įsigyti gitarą”.
Nerilė: “Buvau su mama kelionėje, man tai buvo dovana, net neturiu dalyko, kurio labai norėčiau”.
Lėja: “Aatėjo laikas, kai labiau nori ne daikto, o bilieto į kokią nors patirtį”.
Nojus: “Manau mums visiems kokio vieno daikto nereikia, mes tiesiog galbūt jo norime. Aš labiausiai mėgstu smulkmenas, kurios man paskui bus gyvenime labai svarbios ir dėl kurių prisiminsiu kokią laimingą akimirką, ir todėl norėčiau patirčių, praleist laiką su mylimais žmonėm”.
—
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija – dokumentas, apibrėžiantis pilietines, politines, ekonomines, kultūrines ir socialines teises, priklausančias kiekvienam pasaulio vaikui. 1989 m. lapkričio 20 d. pasirašyto dokumento proga kasmet minima Pasaulinė vaikų diena.
