Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Applepodcasts | Spotify | Googlepodcasts | RSS|RadioPublic | BreakerAnchor|Pocket Casts| Anchor|Castbox|Overcast
Brangūs bičiuliai, ir vėl sakau Jums laba diena, su šypsena veide ir džiaugsmu, kad galime dalintis žiniomis, patirtimis, tobulėti ir vaikų pasauliui leisti skleistis, skambėti ir nusimarginti įvairiausiomis spalvomis! Juk kada, jeigu ne dabar, jeigu ne vaikystėje, tiesa? 🙂
Šį kartą net dvi laidos, du pokalbiai su Alytaus pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe Kristina Baranauskiene apie tai, kas kelia nemažai iššūkių ir suaugusiesiems, ir mažiesiems – bausmės ir patyčios.
Pradėkime nuo pirmosios temos, pamėgindami atsakyti į klausimą, ar patys žinome, kas yra bausmė, o kas – pasekmė? Kuo tai skiriasi? Ar užauginti vaiką be bausmės – misija įmanoma?
Kaip FM99 eteryje kalbėjo psichologė K. Baranauskienė: „Aš esu šalininkė to, kad turėtų būti labiau pasekmės, ne bausmės, nes jau jeigu bausmė, ji iš karto siejasi su tokiu direktyviu, autokratiniu vadovavimu vaikui, o pasekmės – auklėjimas, vystymo dalis. Tai yra kaip procesas, – auklėjimo procese mes vaikus mokome su tomis pasekmėmis atskirti, kas yra blogai, o kas yra gerai. Mokome atskirti ribas. Bet turime nepamiršti, kad vis dėlto turime tenkinti vaiko poreikius. Bausmė poreikius eliminuoja, arba tiesiog nustumia ir iškelia suaugusiojo poreikį. Reikėtų kalbėti su suaugusiaisiais, tai tikrai labai svarbu, apie tai, kas yra loginė pasekmė, o kas yra natūrali pasekmė. Pasekmės nuo bausmių skiriasi tuo, kad mes taikome pasekmes susitarimu arba santykyje su vaiku. Vaikas žino, kas laukia jo po vieno ar kito netinkamo elgesio”.
Patyčios… Sudėtinga tema, tiesa? Ypač kai tai paliečia mano vaiką. Ką daryti? Kaip reaguoti? Kaip prakalbinti vaiką, jeigu jis nieko nesako? Klausimų – nesibaigianti lavina, o atsakymus atrasti ne visuomet pavyksta…
„Noriu pabrėžti, kad patyčių mažinimo dalykai, – tai išties yra suaugusiųjų užduotis. Vaikai patys negeba, jie dar per daug vystymosi procese, jie tiesiog negali patys stabdyti patyčių. Turėtume suprasti, žinoti, kad tai yra suaugusiųjų užduotis. Vaikų pagrindinė užduotis yra kreiptis į suaugusįjį pagalbos. Nesvarbu kokia tai forma būtų – ar tai fizinės patyčios, ar tai virtualios ar žodinės patyčios, galbūt melas ir gandai. Mes patys, suaugusieji, turime domėtis, ar tai yra patyčios, ar tai yra konfliktas, o galbūt tai yra tiesiog smurtinis elgesys, kurį turime stabdyti čia ir dabar” – kalbėjo psichologė K. Baranauskienė.
Taigi, tobulėti erdvės neišsemiamos mums visiems! Linkiu būti drąsiems, atviriems, geriems vieni kitiems, ypač vaikams! 🙂
- Alytaus politikai nusprendė reorganizuoti 6 švietimo įstaigas
- Keičiasi atliekų priėmimo tvarka ARATC objektuose: turėkite asmens dokumentą
- Autobusą Alytuje vairuojanti Jolanta: „viskas gerai, tačiau nepatogumų sukelia rekonstruojamos gatvės”
- Varėnos policija ieško dingusios merginos
- Kultūrinių patirčių festivalyje „Nuo ART‘isto iki Me(n)talisto“ – kokybiškas ir kūrybiškas laikas jaunimui