„Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“ – kodėl vaikai neina į mokyklą, bėga iš pamokų?

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:  Apple podcasts | Spotify | Googlepodcasts | RSS|RadioPublic Breaker| Anchor|Pocket Casts|Castbox

Šalyje vėl ėmė daugėti mokyklos nelankančių vaikų. Specialistai pažymi, kad taip yra todėl, jog neieškoma problemos priežasčių, jos sprendimo, o „kariaujama“ su pasekmėmis. Šis „karas“ kol kas vis dar pralaimimas. Oficialiosios statistikos portale skelbiamais Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, praėjusiais mokslo metais mokyklos nelankančių vaikų ir vėl padaugėjo. Pernai mokyklos nelankė daugiau kaip 17 tūkst. vaikų. Dviejų tūkstančių vaikų nelankymo priežastys nežinomos. Apie tai laidoje „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“ kalbame su Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docente Sigita Burvyte.

Sigita Burvytė

Faktai rodo, kad mokykla ir tėvai yra artimiausi vaiko aplinkos žmonės. Kažkas toje aplinkoje yra negerai, jeigu vaikas bėga iš mokyklos.“

Sigita Burvytė

Iš viso pernai Lietuvoje mokyklos nelankė 17,3 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų nuo 7 iki 15 metų – net tūkstančiu daugiau nei 2019–2020 mokslo metais. Prieš tai kelerius metus iš eilės mokyklos nelankančių vaikų buvo apie 16,5 tūkst. Praėjusiais mokslo metais daugiausia mokyklos nelankė septynmečių bei aštuonmečių. Ši problema aštriausia buvo didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Pavyzdžiui, Vilniuje pernai nelankė mokyklos 3,1 tūkst. vaikų, kurių deklaruota gyvenamoji vieta buvo sostinėje. Beje, tai didžiausias rodiklis nuo 2009 m. Pagrindinė vaikų mokyklos nelankymo priežastis – išvykimas iš šalies. Ji nurodoma prie 13 tūkst. atvejų. Kas septintas nurodė socialines, psichologines ar kitų priežastis. Dar beveik 2 tūkst. vaikų nelankymo priežastys nėra žinomos.

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė Sigita Burvytė sako, kad tokio elgesio priežastys skirtingos, o svarbiausia iš jų – tėvystės įgūdžių stoka.

„Vieni vaikai nelanko mokyklos, nes turi sveikatos problemų ir gauna mokymosi pagalbą pagal specialiųjų poreikių vaikų ugdymo programas, kitus tėvai patys ugdo namuose. Pastarieji paprastai būna labai motyvuoti ir gabūs, namuose jie netgi gauna daugiau žinių negu mokykloje, kur jiems neįdomu, – sako viešosios įstaigos „Vaikų ugdymas“ direktorė ir pozityviosios tėvystės pradininkė.

Bet yra vaikų, kurių ugdymu tinkamai rūpintis tėvai nepajėgia. Pastarieji nelanko mokyklos dėl per mažos motyvacijos, nepasitikėjimo savimi, klasėje patiriamų patyčių, įvairių psichologinių problemų. Tiesioginiai tai lemiantys veiksniai yra tėvų socialinių bei tėvystės įgūdžių stoka, priklausomybės nuo narkotikų ar alkoholio. Tokių problemų turinčiose šeimose vaikų ugdymas paliekamas savieigai, jie dažnai priklauso įvairioms subkultūroms, grupėms, prisiriša prie bendraamžių, kurie ne visada yra teigiamas pavyzdys.“

Pasak S. Burvytės, visuomenė, švietimo sistemos atstovai vis dar nesuvokia, kad pagrindinė šios problemos priežastis yra tėvystės įgūdžių trūkumas: „Tėvai yra arčiausiai vaiko, todėl jeigu jie neugdo vaiko pasitikėjimo savimi, nesutvirtina savivertės, jei pagalbos reikia jiems patiems, problemos liks ir nulems mokyklos nelankymą. Deja, tėvams trūksta atsakomybės jausmo ir suvokimo, kad jie turi rūpintis savimi ir vaikais. O specialistai kol kas bando spręsti problemas, kurias sukelia tėvystės įgūdžių trūkumo pasekmės, nesuvokdami, jog vaikui neužtenka valandą pasikalbėti, jam reikia kasdienio bendravimo ir artimo ryšio.“

Pasak S. Burvytės, skirtingos ir mokyklų situacijos: kaimo mokyklai svarbus kiekvienas vaikas, nes mažėjant mokinių ugdymo įstaigai gresia būti uždarytai, todėl vaikas gali būti sąrašuose, nors realiai mokyklos nelanko. Didelių mokyklų specifika kita – jose sunkiau viską sužiūrėti, stringa bendradarbiavimas tarp švietimo pagalbos pedagogų bei socialinių darbuotojų, todėl mokyklų nelankantys vaikai ne visada identifikuojami. Ir vienų, ir kitų mokyklų specialistams trūksta kompetencijų padėti vaikams grįžti į mokyklas.

„Mes taip pat nesame linkę padėti tokiems vaikams, – apgailestauja Švietimo akademijos docentė. – Destruktyviai besielgiančius mokinius renkamės išmesti, atriboti nuo klasės, nebendrauti su jais. Visuomenė nepasiruošusi teikti pagalbos, specialistams trūksta kompetencijų, o vaikams – paprasto žmogiško ryšio su kažkuriuo iš suaugusiųjų, labiausiai – su mama ir tėčiu.“ Šių vaikų gyvenime nėra suaugusiųjų, prie kurių jie galėtų prisirišti ir kurie padėtų jiems sugrįžti į mokyklą. „Taip formuojasi tam tikri neigiami tokių vaikų gyvenimo įpročiai. Naktimis jie žaidžia kompiuterinius žaidimus, dieną miega. Atitinkamai kinta jų bendravimo kultūra, elgesys, emocijos. Tai lemia ir dabartinę jų gyvenimo kokybę, ir formuoja įpročius, kurie pasireikš ateityje. Žinoma, taip pat atsiranda įvairių priklausomybių, nes tokie vaikai patiria didelį stresą, nesusitvarko su emocijomis. Šiems vaikams reikia pagalbos, tačiau jos jie nesulaukia“, – sako S. Burvytė.

Pandemijos metu specialistė pastebėjo ir naują reiškinį: negalėdami susitikti vaikai ėmė burtis į virtualias socialines grupes. „Kai kurie moksleiviai užmezgė gana artimus ryšius su kitais jaunuoliais, o kartais ir su asmenimis, kurių amžius ar lytis nėra žinoma, esančiais visiškai kituose pasaulio kampeliuose, – nerimauja pašnekovė. – Tie žmonės gali daryti didelę įtaką mūsų vaikams.“

Kita nerimą kelianti moksleivių dalis – vienišų tėvų vaikai, ypač tokie, su kuriais tėvams nepavyksta užmegzti ryšio. Pasak S. Burvytės, jeigu nėra artimo ryšio, trūksta ryžto nustatyti taisykles, tokiose šeimose vadovauja vaikai. Kai sudaromos geros gyvenimo sąlygos, užtikrinamas greitas interneto ryšys, nebelieka motyvacijos eiti į mokyklą, netgi trūksta valios atsikelti iš lovos, nes atrodo smagiau ir prasmingiau bendrauti su virtualiais draugais.

Švietimo specialistė pastebi, kad mokykla ir visa švietimo sistema nespėja koja kojon žengti su gyvenimu. S. Burvytės teigimu, antropoceno kartos vaikai orientuoti į veiklą, o jeigu mokyklos kultūra ir visa veikla tokia pat, kaip ir prieš penkerius metus, šių dienų moksleivio tai nesudomins. Realybė negalės konkuruoti su virtualiu pasauliu, kuriame daug ryškių spalvų, stiprių emocijų, patrauklių efektų. „Mokykla ir užduotys vaikui turi kelti teigiamas emocijas, užduočių pobūdis turi keistis, – įsitikinusi Vytauto Didžiojo universiteto docentė. – Neužtenka dalyko mokytojui gerai perteikti žinias, reikia ir užmegzti ryšį su moksleiviais, jeigu norime, kad jie nebėgtų iš mokyklos.“

Laidas „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Dėkojame!

Komentarai

komentarai(-ų)