Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Šv. Jokūbo kelias Europoje žinomas dar nuo akstyvųjų viduramžių, manoma, kad juo vaikščiojama buvo jau prieš daugiau nei tūkstantį metų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – metraščiuose – kelias paminėtas dar XI amžiuje. XII amžiaus antroje pusėje Popiežius A1eksandras III Santiago de Compastela miestą, kurio katedroje, kaip tikima, ilsisi Šv. Jokūbo palaikai, paskelbė šventuoju, 1993-iais metais Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Tiksliai apibrėžto maršruto katalikų piligriminis kelias neturi, tačiau nors ir bet kuris kelias, vedantis į galutinį kelionės tikslą – Santiago de Compostela miesto katedrą – galėtų būti vadinamas šv. Jokūbo keliu, egzistuoja keturi pagrindiniai maršrutai, vedantys keliautojus pirmyn. Pagrindiniuoju keliu laikomas takas nuo Pirėnų kalnų per Pamploną ir Leoną, vadinamas „Prancūziškuoju keliu“ (isp. Camino Frances). Apie tai FM99 pokalbis su Vytautu Jastremsku.
Trumpi Vytauto kelionės fragmentai :
Pirma diena Camino. Pajudu iš Saint Jean Pied de Port miestelio Prancūzijoje, o šios dienos tikslas pasiekti albergą Rocesvalles vietovėje Ispanijoje. Kelionės gidas informuoja, kad reikės įveikti 25.6 km. Kadangi bėgiodamas įveikiu tik kiek mažesnius atstumus, atrodo, kad užtruksiu kokias 4 valandas. Bet velnias slypi detalėse 
Kelias 21.5 km kilo į viršų, ir tik 4 km leidosi žemyn. Laikrodis suskaičiavo apie 1.5 km vertikalaus pakilimo ir 400 m nusileidimo. Kelionės pradžioje švietė saulė, buvo puikus oras. Pirėnai pasitiko pašėlususiais stipriu vėju ir snygiu. Tarsi kažkas įjungė milžinišką ventiliatoriu ir vis taikosi atsukti jį į veidą! Kartais judėti į priekį galėjau tik pasisukęs šonu į vėją, siūbuodamas kaip jūreiviai filmuose apie audringą jūrą. Kaip gerai, kad pasiėmiau pirštines ir ėjimo lazdeles! Jos labai pagelbėjo. Pasak vietinių, toks stiprus vėjas pučia labai retai. Panašu, kad šiandien žygeiviai gavo papildomą išbandymą, kaip ir pridera piligrimams 
Taigi, vietoje planuotų 4 valandų kelyje užtrukau 6 ir pasiekiau albergą tarsi sulaužytas. Kadangi stengiausi nesimuliuoti, neteko stovėti ilgoje eilėje, kaip kad vėliau atėjusiems keliauninkams. Dušas, skalbimas, lengvas užkandis, wi-fi. Laukia vakarienė ir poilsis prieš rytdienos etapą.
Antroji diena prasidėjo neįprastu žadintuvu – 6 ryto buvo įjungta šviesa ir suskambo bažnytinis choralas. Kadangi lauke dar buvo visiškai tamsu, keliauninkai neskubėdami budinosi, rūpinosi higienos reikalais, dėliojo daiktus į kuprines. Apie 7 jau buvo pakankamai šviesu, kad galėtume pajudėti be žibintų. Šiandien gidas – išmani programėlė – siūlė apsistoti Zubiri miestelyje už 21.5 km nuo nakvynės vietos. Pamaniau, kad jei jau į kalną 25 km suvaikščiojome, tai nuo kalno leidžiantis galima ir toliau nukakti. Kita gido siūloma stotelė – Pamplona, kuri yra 20.5 km nuo Zubiri. Taip gimė mintis per dieną įveikti 2 etapus. Rytas buvo gaivus, 6 laipsniai šilumos, taigi pasirėdžiau trimis drabužių sluoksniais ir išgėręs rytinės kavos puodelį pajudėjau. Vaizdai, garsai, kvapai – viskas buvo puiku. Ryto šešėliai ir kontrastai, įvairių spalvų debesys, skambantys arkliai ir avys. Tik kelias nuo kalno nebuvo toks jau paprastas – tai įkalnė, tai nuokalnė, tai balos ir taku srūvantys maži upeliukai, tai slidūs lapai ant slidžių akmenų. Dažnai reikėjo žiūrėti po kojomis, nes tai slystelėjau nuokalnėje, tai koja užkliuvo už styrančio akmens, tai susmego į pliurze tapusį taką. Antroji kelio iki Zubiri dalis buvo ypač stati nuokalnė, kojos batuose taip ir slysčiojo. Pajutau, kad trina padą, pirštus, bet pakenčiamai. Taip apie pusę dvyliktos pasiekiau Zubiri. Atsipūčiau, perkandau, pradžiovinau saulutėje ir vėjyje batus, profilaktiškai apsukau pleistru pėdą. Dar sausos kojinės, ir judu link Pamplonos. Einu beveik lygiu asfaltu, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiu pėdos diskomfortą. Kol 35-jame ėjimo kilometre pajuntu skausmo dūrį ir tarsi vandens pripiltas balionas bate būtų sprogęs. Pasirodo, profilaktinis pleistravimas nesuveikė, pritryniau didžiulę pūslę. Kadangi tiek atgal į Zubiri, tiek pirmyn į Pamploną atstumas panašus, judu į priekį. Gal labiau klibinkščiuoju, nei žygiuoju. Staiga kuprinė pasunkėja, visi pakelės akmenys ir suoliukai tarsi kviečia prisėsti, atsipūsti, nejusti skausmo sulig kiekvienu žingsniu. Judu pirmyn, kilometrai tirpsta pamažu. Geltonos rodyklės išveda iš tiesaus kelio į Pamploną ir nuveda į priemiestį vardu Villava. Ūsuotas prancūzas piligrimas klausia, ar ieškau albergo. Taip, sakau, bet Pamplonoje. Tai dar 8 kilometrai kelio, paaiškina. Prisėdu ant suolelio prie upės, tikrinu informaciją, nes prancūziškai suprantu mažokai. Žemėlapis sako, kad tik už 4 kilometrų Pamplonos centre yra daug albergų. Bet už 160 metrų taip pat yra albergas, ir atsiliepimai apie jį geri. Jaučiu, kad šiandien mano kelionė baigėsi, jėgų klibinkščiuoti nebėra. Dar 41 kilometru arčiau kelionės tikslo. Buen Camino
Trečioji diena Camino. Šiandien mums leido išsimiegoti. Išeidamas apie 9 ryto, kaimyną palikau dar bemiegantį. Kambarių tvarkytojas delikačiai tyliai keitė patalynę, jo lovą apeidamas. Pajudėjau link Pamplonos, įsiklausydamas į kojos siunčiamus signalus. Nemyniau stipriai, pusiau kllibinkščiavau, rėmiausi lazdelėmis. Buvo geriau nei vakar. Neskubėdamas apžiūrėjau Pamplonos centrą, užkandau priemiesčio bistro. Laukė dar 24 kilometrai iki gido rekomenduojamos stotelės Puento la Reina. Su visais lengvais pasiklydimais šios dienos lėta ir pakankamai skausminga kelionė truko aštuonias su puse valandos, laikrodis suskaičiavo 43500 žingsnių ir 32,5 kilometrus. Supratau, kad nemėgstu nuokalnių – jose pėda bate slysta į priekį ir spaudžia mano nelaimėlę žaizdą. Įkalnėse kas kita – kulnas sveikas ir galiu eiti gerokai greičiau. Matydamas, kaip mane lenkia vakar aplenkti senjorai, pamaniau kad pirmas ateina ne greitas, o protingas ir patyręs. Ir visai nebūtina ateiti greičiau, nes kelias baigsis ten pat. Pajutau, koks tai jausmas turėti visą pasaulio laiką. Kai yra tik kelias ir visa, kas šiandien kelyje.
Foto Vytautas Jastremskas
