Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Politikų kišimasis į įmonių veiklą yra nereikalingas ir žalingas. Atrodo, dėl to sutaria visų ideologijų politikai. Atrodo, šia kryptimi politika vystosi jau ne pirmą kadenciją. Valstybinėse įmonių valdybose atsiranda nepriklausomi valdybos nariai. O stojant į EBPO Lietuva yra įsipareigojusi atlikti ir daugiau reformų šioje srityje.
Jei dar kas ir turėjo iliuzijų, kiek politikams reikia leisti kištis į įmonių veiklą, tos iliuzijos turėjo išsisklaidyti per urėdogeitą, t. y. urėdijų reformą. Kuri, be kita ko, parodė, kaip iš pažiūros nekaltas skaičius „42” įrašytas į tinkamą įstatymą gali sustabdyti visą reformą. Jei ko urėdijų reforma turėjo pamokyti, tai, kad, jei atskirų įmonių veiklą pradedi reguliuoti įstatymais, politikams įduodi teisę ir įrankį kištis į jų veiklą.
Šiuo metu Seime svarstoma nauja Strateginių įmonių įstatymo redakcija yra prasta mintis keliais aspektais.
Pirma, naujas įstatymo variantas būtų taikomas ne tik valstybei priklausančioms įmonėms, bet ir kelioms privačioms įmonėms – suteikiama teisė politikams kištis į jų veiklą. Ne valstybės įmonių ar akcinių bendrovių, o į privačių, kur valstybė turi 0,0 proc. akcijų: „Achemos“, „Telia Lietuvos“ ir „Orlen Lietuvos“.
Tai reiškia, kad bus suformuota speciali komisija, kuri įgaus teisę atšaukti šių privačių įmonių sudarytus sandorius. Ne rekomenduoti, ne įspėti, ne nustatyti taisykles (pvz., Lietuvos įmonėms draudžiama prekiauti su Šiaurės Korėja), o ateiti ir į įmonę ir atšaukti jau sudarytą sandorį, už kurį sumokėti pinigai ar pristatytos prekės, žaliavos ir pan.
Dar daugiau, ši Komisija galės neleisti dalies privačios įmonės akcijų parduoti kitam privačiam investuotojui. Tai reiškia, kad jei pvz., įmonė susiduria su sunkumais, pritrūksta pinigų, ir nori dalį akcijų parduoti – valdžia gali neleisti to daryti. Ką tada daryti įmonei? Bankrutuoti? Ar prašyti subsidijos iš mokesčių mokėtojų?
Dar keisčiau, iš tikro galią atšaukti sudarytas sutartis turės… Vyriausybė. 27-ais nepriklausomybės metais būtent Vyriausybė svarstys, ar leisti privačiai įmonei sudaryti sandorį. Primena anekdotą apie kaimynus už sienos: „Kodėl per bulviakasį Lukašenkos feisbukas labai aktyvus? Žmones skelbia bulvių nuotraukas ir klausia „Gerbiamas prezidente, šitą bulvę sėklai, ar valgymui?“.
O grėsmių čia yra daugiau. Jei šiandien tokia tvarka taikoma „Achemai“, „Orlen” ir „Telia”, tai rytoj Vyriausybė gali pradėti tiesiogiai valdyti ir kitas privačias įmones. Nes kriterijai – didelė įmonė, kurioje dirba daug žmonių, – gali būti lengvai pritaikyti ir kitoms bendrovėms. Jei kriterijus yra „didelė įmonė“, tai šimtą didžiausių Lietuvos įmonių galima įtraukti į Strateginių įmonių sąrašą, ir tada jau nebe verslo savininkai, o Vyriausybė spręs, kaip užsiimti verslu
Antra, šalia privačių įmonių, naujoje įstatymo redakcijoje „pasislėpė“ ir ne viena valdiška įmonė, kuriai kitaip grėstų reformos, pvz., „Telecentras“, „Lietuvos paštas“ ir kitos. Jei valdiška įmonė įrašoma į Strateginių įmonių sąrašą, tai dėl tokios įmonės esminių pertvarkų ar reorganizacijos Vyriausybės valios nebeužtenka, reikia ir balsavimo Seime. O kaip Seimas gali užtempti reformas, matėme jau urėdogeito atveju.
Žodžiu, eilinį kartą gera iniciatyva – peržiūrėti galiojantį Strateginių įmonių įstatymą virto neaišku kuo. Laimei yra kelios išeitys.
Variantas A – palikti dabar galiojantį Strateginių įmonių įstatymą. Tai reiškia, kad svarbias strategines įmones ir toliau kontroliuotų valstybė, o privačios įmonės ir toliau galėtų pačios priimti sprendimus be Vyriausybės įsikišimo. Tokia įstatymo redakcija galioja jau ne vienerius metus, gali galioti ir toliau.
Variantas B – iš naujos redakcijos įstatymo išbraukti „Achemą”, „Orlen” ir „Telią”. Tai palengvintų viso įstatymo įgyvendinimą, nes strateginiame sąraše liktų tik valstybei nuosavybes teise priklausančios įmonės. Iš tiesų tokiu atveju kiekvienai valdiškai įmonei valstybė galėtų nustatyti labai tikslius reikalavimus ir apribojimus pasinaudodama savininko teisėmis, daug tiksliau ir griežčiau nei įstatymu.
Jei nauja įstatymo redakcija būtų priimta tokia, kokia siūloma dabar, ji pakenktų trims privačioms įmonėms konkrečiai ir Lietuvos investiciniam patrauklumui apskritai.
Jau dabar Lietuvoje daug nežinomybės: vieną dieną leidimas statyti išduodamas, o kitą dieną – panaikinamas. Priėmus siūlomą įstatymo redakciją – įmonių sprendimus valdžia galėtų panaikinti. Dar daugiau, investavęs į įmonę Lietuvoje niekada nebūsi tikras, į kokį sąrašą vieną dieną politikai sugalvos įtraukti tavo verslą.
Jau nekalbant apie tai, kad naujas įstatymas pakenktų ir pačiai valstybei – potencialiai sustabdydamas seniai pribrendusias reformas ar investicijų pritraukimą į valdiškas įmones.
O galiausiai – kaip sureaguotų Lietuva, jei pvz., Lenkijos valdžia pareikštų, kad lietuviškos įmonės Lenkijoje privalo savo verslo planus derinti su Lenkijos valdžia? Priminsiu, kad „Orlen Lietuva” yra lenkams, o „Telia” – skandinavams priklausanti įmonė. O juk Lietuvos valdžia dabar elgiasi būtent taip!
Politikų ir Vyriausybės planuojamas kišimasis į privačių įmonių veiklą yra visiška priešingybė deklaruojamai valstybinių įmonių valdymo depolitizavimo veiklai. Jei politikai pradės vadovauti dar ir privačioms įmonėms, netapsime nei saugesni, nei turtingesni. Tiesiog dar vienoje srityje gyvenimą reguliuos politikai.
Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
