„Gyvas miestas“ – Meilė Platūkienė apie mokyklų mikroklimatą

Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:  Apple podcasts | Spotify | Googlepodcasts | RSS|RadioPublic Breaker| Anchor|Pocket Casts|Castbox

Prieš keletą dienų Alytaus miesto savivaldybę ir žiniasklaidos atstovus pasiekė anoniminis mokytojos laiškas apie vienoje Alytaus gimnazijoje vykstantį mobingą. Kokia situacija apskritai švietimo įstaigose kalbėjomės su Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Alytaus miesto susivienijimo pirmininke Meile Platūkiene.

Anoniminis laiškas dėl šv. Benedikto gimnazijoje tvyrančios įtampos:

Sveiki,

Atsiprašau, kad anonimiškai rašau, bet bijau, kad ieškant kito darbo man nepakenktų. Norėčiau, kad šis laiškas pasiektų ir švietimo skyrių, ir merą, ir žiniasklaidą, bet pabijojau, siunčiu tik Jums. Man pagalbos nereikia, bet manau reikėtų kitiems, tačiau žmonės tyli. Bijo ir tyli… Tiesą pasakius, ir aš bijau… 

Tarptautinė mokytojo diena: 50 juodų atspalvių

Šiandien aš tvirtai apsisprendžiau, kad mano, kaip mokytojos, karjera baigta. Per ne vieną dešimtį pedagoginio darbo metų aš išmokau visko: būti ne tik savo dalyko mokytoja, bet ir gyvenimo mokytoja, būti drauge, mama, psichologe, bendražyge… Tik neišmokau būti atspari neteisybei, patyčioms, žeminimui. Žinau kaip sutramdyti įsisiautėjusią klasę, „nugesinti“ visus mokytojus atleisti žadančią supermamytę, tačiau vis dar nežinau kaip kovoti su vadovybės patyčiomis ir psichologiniu spaudimu.

Savo mokiniams (kuriuos vadinu savo vaikais) aš visuomet primenu, kad mes esame tik žmonės, kad visi klystame, kad normalu jei visko nežinome, nes būtent todėl ir mokomės. Šiandien šią frazę kartoju sau. Aš tik žmogus, aš negaliu visko mokėti… Nemoku, negaliu ir nenoriu susitaikyti su esama padėtimi. Bandžiau prisitaikyti, stengiausi neimti giliai į širdį, mėginau atsiriboti… Šiandien, tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse, aš priimu skaudžiausią savo profesinės veiklos sprendimą – pradedu kito darbo (ne mokykloje) paieškas. Skauda, kai myli tai, ką darai, širdis verkia, kai turi palikti tai, kas yra tavo prasmė – vaikus. Aš galiu susitaikyti su „popierizmu“, nesibaigiančiais susirinkimais, projektais, naktimis taisomų darbų šūsniais, savaitgalių paskyrimu pamokų pasiruošimui, tėvų nepasitenkinimu, ypatingų mokinių poreikiais, su tuo, kad iš savo asmeninių lėšų tenka pirkti kanceliarines priemones ir net galiu susitaikyti  su garbę ir orumą žeminančiu atlyginimu, tačiau daugiau neketinu taikstytis su vadovybės patyčiomis ir pažeminimais.

Mokslo metų pradžioje mokytojų buvo prašoma užpildyti psichosocialinių rizikos veiksnių vertinimo anketą. Šiandien susirinkimo metu buvo pristatyti apklausos rezultatai ir viešai pasityčiota iš mokytojų, kurie anketoje nurodė, kad patiria darbe stresą, mobingą ir darbo aplinkoje nesijaučia gerai. Direktorė anketos rezultatus apibendrino taip: „Juokėmės su pavaduotojomis skaitydamos, kad kažkokie du ar trys čia jaučiatės blogai“.  „Ieškokitės kitų darbų, nes sveikatą susigadinsite“, – toks buvo direktorės galutinis pasiūlymas.

Ką gi, ieškosimės… Du ar trys žmonės – menkas nuostolis.

Beje, tai nebuvo vienintelis kartas, kai pajautėme panieką. Tai buvo vienas iš daugybės kartų…

Kur įrodymai? Patiriantys mobingą pritars, kad juos labai sunku surinkti, nes tas, kuris žemina, tyčiojasi, naudoja psichologinį spaudimą, yra labai gudrus ir tai daro taip, kad tuos veiksmus įrodyti be galo sunku. Nuoširdžiai tikėjausi, kad šiandieninio susirinkimo metu, aptarsime artėjančią Mokytojo dieną, o ant mūsų tiesiog „nusivėmė“, mokyklos, pelniusios lyderės statusą, direktorė. Ji tikra lyderė. O aš pasiduodu… 

Pagarbiai,

Mokytoja

Komentarai

komentarai(-ų)