Klausykite Jums patogiu metu – prenumeruokite podcast’ą:
Apple podcasts 
Spotify 
Google podcasts 
Rss 
Radio public 
Breaker 
Anchor 
Pocket Casts 
Castbox Brangūs bičiuliai, kiekvieną pirmąjį mėnesio antradienį 14.20 val. kvietėme drauge pasivaikščioti po žalią, kultūra, menu, istorija alsuojančią Dzūkijos sostinę! Pasakojome apie Alytų, įdomiausius kultūros paveldo objektus, pristatėme žmones, puoselėjančius senąsias kultūras bei renginius, edukacijas, kviečiančias prisiliesti prie etninės kultūros. „Alytaus gatvelėmis“ ne tik kvietė alytiškius bei miesto svečius dar kartą pasivaikščioti po Alytų ir nauju žvilgsniu pažvelgti, išgirsti, pajausti miesto dvasią, bet ir atsakyti į klausimus. Besibaigiant 2018-iesiems, sakome AČIŪ visiems, pasakojusiems ir klausiusiems! Ir, žinoma, kviečiame pasiklausyti visų „Alytaus gatvelėmis” laidų!
Ketvirtasis skirsnis. Jį pradėkime nuo paskutinės, trečiosios, „FM99” bangomis transliuotos laidos – susitikimo su ypatingu žmogumi, ne alytiškiu, bet su šeima dažnai Alytuje viešinčiu (gerb. Arkadijaus žmona kilusi iš Alytaus) vienu garsiausių džiazo muzikantų – Arkadijumi Gotesmanu. Kviečiu pasiklausyti pokalbio, po kurio, tikiu, sutiksite su tuo, kad žmogaus svajonėms, siekiams, tobulėjimui ribų nėra, jeigu tik patys jų nenubrėšime ir sau sparnų nenukirpsime!
I pokalbio dalis:
Arkady Gotesman (nuotraukos iš asmeninio archyvo)
Su A. Gotesmanu kalbėjomės net dvi dienas apie muziką, gyvenimą, patirtis, skaudžią giminės istoriją, laikmetį, kuris galėjo užverti duris tobulėjimui ir jauno žmogaus siekiams vien dėl žydų tautybės. Tačiau dar vaikystėje užbūrę būgnų, džiazo muzikos garsai, užsispyrimas ir tikėjimas, kad pavyks, tuomet mažam berniukui, o dabar – garsiam muzikantui, neleido sustoti. Tad apie svarbiausius, ryškiausius momentus, įkvėpusius eiti muzikos keliu ir siekti aukštumų, kalbėjome su dabar ne tik muzikantu, bet ir dėstytoju A. Gotesmanu.
II pokalbio dalis:
Nors Arkady Gotesman žinome kaip ypatingą improvizacinės, džiazo muzikos kūrėją bei atlikėją, Jį neretai išvysti ir išgirsti galima teatro scenoje, kurią pamilo dar ankstyvoje vaikystėje. Nors teko dalyvauti daugybėje teatrinių projektų, kurti muziką, dalyvauti skaitymuose, svarbiausiu teatriniu įvykiu tapo monospektaklis „Dievo žmogaus istorija”, – čia gerb. Arkady lūpomis, rankomis ir širdimi atgimsta Jo tėčio, kurį Aušvice išgelbėjo vokiečių kareivis, gyvenimo istorija: „Tas išgelbėjimas mane paveikė. Aš labai branginu šitą momentą ir apie tai pasakoju. Šis spektaklis yra mano pagrindinis gyvenimo įvykis”.
Paklaustas, ką gyvenime keistų, jeigu galėtų, A. Gotesman atsakė norintis pakeisti požiūrį muzikantų į savo profesiją. Kad jis būtų rimtesnis, atsakingesnis. Kad muzikantai, kol iš tikrųjų neišmoko pasakoti istoriją ir naudotis tais istoriniais atvejais, kurie buvo iki tavęs, galėtų sau pasakyti „palauk”, per anksti neiššoktų aukščiau savo galimybių. Kad muzikantai vaikščiotų į koncertus vieni pas kitus, džiaugtųsi vieni kitų atradimais, pasiektu lygiu, sukurtu kūriniu, nes tai yra mūsų knygos, mūsų civilizacija, mūsų gyvi žurnalai…
—
Antrojoje paskutiniojo skirsnio laidoje kvietėme rudeniškomis Alytaus gatvėmis pasivaikščioti su alytiške dainininke Rasa Aleksandravičiūte-Veretenčeviene, kurią Lietuva ir pasaulis pažįsta, kaip Rasą Serrą. Kalbėjome apie Jos vaikystės Alytų ir kokį jį Rasa mato dabar, apie muziką, atvėrusią plačius kelius augti, tobulėti, skleistis įvairių žanrų muzikoje ir su ja. „Visuomet jaučiu nostalgiją šiam miestui, nes čia gimiau ir augau, čia prabėgo mano vaikystė” (Rasa Serra).
I pokalbio dalis:
Rasa Serra (nuotraukos iš asmeninio archyvo)
Alytuje muzikinį kelią pradėjusi Rasa Serra, galbūt galėjo tapti perspektyvia šokėja, juk ne vienerius gyvenimo metus šoko klasikinius bei liaudies šokius, tačiau kiek vėliau paniro į muzikavimą ir, padedama akordeono mokytojo Algimanto Jazbučio, besimokydama dešimtoje vidurinės mokyklos klasėje, įstojo į Alytaus muzikos mokyklą. Ją baigusi per trejus metus, tęsė mokslus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigė džiazo muzikos katedrą.
II pokalbio dalis:
Rasą Serrą girdime atliekančią įvairių žanrų muziką nuo lietuvių liaudies iki džiazo, dalyvaujančią įvairiuose projektuose. Ypatingai šiltai Rasa radijo studijoje pasakojo apie kolektyvą „Cappella’A”, su kuriuo apkeliavo daug šalių, nuskynė daug laurų, puošia garsiausių dainininkų koncertus.
„Aš vertinu grožį, harmoniją visame kame. Gal kiti žmonės to nesureikšmina, bet man viskas, kas gražu yra labai vertinga. Aš kalbu ir apie meną, ir apie architektūrą, ir apie muziką. Aš negaliu atsigrožėti gražiais žmonėmis. Gražus žmogus, aišku, gražus ne tik išore. Visų pirma mes matome išorę, o antra – mes pamatom žmogaus vidų tada, kada jis pradeda kalbėti. Tai žmonės, kurie savo kalba, savo emocijomis skleidžia teigiamą, gražią energiją, man jie yra labai gražūs” (Rasa Serra).
Vieną iš ciklo „Alytaus gatvelėmis“ laidų skirti mūsų nuostabaus miesto sodui įkvėpė nuotraukos, kuriomis socialiniame tinkle pasidalino fotomenininkas Zenonas Bulgakovas. Jose buvo įamžintas dar 1939-ųjų miesto sodo fontanas. Kaip nuostabiai neįtikėtina matyti tą pačią vietą, kurioje ilsėjosi, kuria grožėjosi ir kurią puoselėjo kartų kartos, tad radijo eteryje kalbėjome apie vieną gražiausių Alytaus vietų, kasmet anksčiausiai pražystančią magnolijos žiedais, kvepiančią rožėmis ir pušimis, apdainuotą gerb. Alberto Antanavičiaus Šekspyro, mylimą ne tik miesto gyventojų, bet ir svečių.
Kaip prieš dešimtmetį rašė „Turizmas po Lietuvą”: „Visai netoli centrinės Rotušės aikštės žaliuoja senamiesčio puošmena – miesto sodas. Geometrinio plano parkas pradėtas kurti 1930 m. natūraliame pušyne. Jo viduryje suformuota aikštė, simbolizuojanti saulę, nuo kurios šešiomis kryptimis lyg spinduliai driekiasi takai, apsodinti lapuočių medžių alėjomis bei krūmais. Įrengtas fontanas su baseinėliu, akis galite pailsinti rožyne. Čia išvysite retą Lietuvoje europinį kukmedį, pavasarį baltai pražystančią japoninę magnoliją. Miesto sode auga 55-ios medžių bei krūmų rūšys. Miesto sodas – 5,5 ha seniausias miesto centrinėje dalyje esantis parkas. Dar prieškario Lietuvoje tapęs Alytaus simboliu, alytiškių pasididžiavimu jis išliko iki šiol.”
Miesto sodo, kaip ir žmogaus, veidas metams bėgant keičiasi, tačiau jauki, šviesi dvasia čia sklando nuolatos. Alytiškis Albertas Antanavičius Šekspyras, žmogus, kuris savo kūriniuose dainuoja apie gimtuosius kraštus, nepaliko neapdainuoto ir nuostabaus Alytaus miesto sodo, bei jo fontano. „Aš ten žinau kiekvieną krūmelį, kiekvieną medelį. Tiesiog jis yra dalis manęs, dalis tų žmonių, su kuriais aš kartu tuo metu gyvenau” (A. Antanavičius Šekspyras).
—
Trečiasis skirsnis kviečia pakeliauti laiku ir panirti į tautinio paveldo gelmes. Ar teko kada girdėti apie pelenų šarmo muilą? O su žoliautojomis pabraidyti po rasotą žolę sveikatingųjų žolynų ieškant? Ar išgirsti, kaip skamba lietuviškai meksikietiška liaudies daina? Apie visa tai kalbėjome „FM99” studijoje, kviečiame pasiklausyti ir pakeliauti laiku drauge!
Pirmojoje šio skirsnio laidoje susipažinkime su nuostabia, ypatinga Balčiūnų šeima. Mama Asta, dukra Pija, sūnus Ignas ir tėtis Marius – šeima, kurių kelionės nepaprastos, – jie keliauja laiku – į XIX, XX net į XI ar XII amžių! Skamba įspūdingai ir neįtikėtinai, tiesa? Ir nėra čia jokios laiko mašinos, tiesiog – istorija, kurios nepakanka tik perskaityti, Jie ją atgaivina ir apgyvendina šiandienoje. Štai Asta Plentaitė Bačiūnienė po močiutės pasakotų prisiminimų nebegalėjo nesileisti į giminės istoriją, juk, kaip pati moteris sakė: „Mane traukia seni kaulai nuo mažens, – seni daiktai, senos trobos, seni išminti pievose takeliai”. Dar A. Balčiūnienės močiutės močiutė virė pelenų šarmo muilą (Lietuvoje pelenų šarmo muilas buvo verdamas iki 18 amžiaus). Tačiau gyvenimas, kaip viesulas, įsukęs žmones, išbarstė po platų pasaulį – iš Papėčių į JAV, į Sibirą… ir visgi, po septyniasdešimties metų muilas vėl putoja!
Kviečiame pasiklausyti pokalbio.
Kol Asta ir Pija tęsia giminės moterų iš kartos į kartą perduodamas muilo virimo tradicijas, Marius ir Ignas gilinasi į kalvystės bei karybos meną ir atkuria senuosius baltų ginklus!
Susitikimas su Balčiūnų šeima (E. Malinauskienės nuotr.).
—
Antrojoje laidoje leidomės į gamtą, į pievas su žoliautojomis Almira ir Dalia. Ne tik apie žolynus kalbėjome, bet ir apie gyvenimą, gamtos galią žmogaus gyvenime, juk, kaip sako šios moterys, išėjimas į gamtą yra stebuklas, – čia viskas teka sava vaga, viskas natūralu ir paprasta.
Žoliautoja Almira, susirgusi sunkia liga, į tolimesnį stalčių padėjo dviejų aukštųjų mokslų diplomus ir leidosi į gamtą, kur, Jos žodžiais tariant, „esi tas, kas esi”. Dabar moteris, kai tik turi laisvą dieną, skuba tolyn nuo miesto šurmulio, vaikšto basa, renka žolynus, kuria gydančiuosius gėlių žiedų aliejus, arbatų mišinius, tepaliukus, natūralią dantų pastą ir daug kitų nuostabių, paprastai pagaminamų dalykų. Kaip pasakojo žoliautoja, „augalai yra magija, išėjimas į gamtą yra stebuklas”. Beje, gamtiškos magijos čia tikrai yra! Almiros rankose prabyla ypatingos augalų kortos!
„Jaučiu gamtą, jaučiu augalą, jaučiu jo gyvybinę jėgą, jaučiu ką pievose augalai nori pasakyti ir man smilkymas augalais yra toks nuostabus dalykas, kad aš galiu valdyti augalą, pažadinti jo galias ir atlikti ritualą” – kalbėjo žolininkė Dalė, visą gyvenimą jautusi esanti kitokia. Užauginusi tris vaikus, 2007 metais Ji keliavo į Indiją mokytis dvasingumo ir senosios medicinos paslapčių. Pasinėrusi į gamtos, augalų pasaulį, moteris sako, kad „Mes esam įsukti į ratą bėk-dirbk-mirk. Jeigu žmogus susivoks, kad jis yra šitoje akimirkoje, tai jau bus labai daug, jis gali viską šioje žemėje, nes yra gyvas. Kaip nori, taip gali save programuot. Būkite tokiais, kokiais jūs patys norite, nes jūs esate savo minčių šeimininkai”.
Žoliautojos Almira ir Dalė (E. Malinauskienės nuotr.)
—
Trečiojoje III skirsnio laidoje skamba muzika, garsinanti Alytaus miesto vardą toli už Lietuvos ribų jau ne vieną dešimtmetį!
„FM99” studijoje viešėjo ansamblio „Tarškutis” meno vadovė Rima Moisejenkienė, pasakojusi apie tai, kad kiek pailsėję po folkloro festivalio Albanijoje ir Lietuvos 100-mečio dainų šventės „Vardan tos…“ Alytaus jaunimo centro dainų ir šokių ansamblio „Tarškutis“ muzikantai ir šokėjai kartu su vadovais Rima Moisejenkiene, Dalia Romanova ir Leonidu Moisejenka išvyko atstovauti Lietuvai tarptautiniame folkloro festivalyje kaimyninėje Lenkijoje. Pulavų mieste vyko II-asis tarptautinis folkloro festivalis „World wide“, sukvietęs į būrį ukrainiečius, serbus, bulgarus, turkus, brazilus, lenkus, lietuvius bei du meksikiečių ansamblius. Dainų ir šokių ansambliui „Tarškutis“ tai buvo 45-asis tarptautinis folkloro festivalis!
Visi festivalio dalyviai gyveno vienoje mokykloje, tad sugrįžę po koncertų turėjo laiko artimiau susipažinti, pamuzikuoti, pašokti. Festivalio uždarymo dieną lietuvaičiai su meksikiečiais pateikė visiems siurprizą – dainą, kurią pritariant gitara meksikiečiui Chosue, „Tarškučio“ muzikantėms Silvijai Žukaitytei, Miglei Juškevičiūtei, Justinai Civinskaitei, Robertinai Jasionytei, Gintarei Kazlauskaitei, Svajai Romanovaitei, Inetai Pikūnaitei atliko meksikietė dainininkė Marisa. Dainą papuošė bendras meksikiečių merginų ir lietuvaičių vaikinų šokis.
Akimirkos iš „Tarškučio” kelionės (nuotraukos iš R. Moisejenkienės asmeninio archyvo)
——
Antrasis radijo laidų ciklo „Alytaus gatvelėmis” skirsnis kviečia pasivaikščioti žaliuojančio ir žydinčio Alytaus gatvėmis ir pasiklausyti be galo įdomių istorijų! Šiame skirsnyje kviečiame susipažinti su holokaustą išgyvenusia Galina Plokšto, sužinoti Alytuje gyvenusių žydų istoriją ir pasižvalgyti po netrukus naujam gyvenimui atgimsiančią sinagogą! Taip pat susitikti su gide Birute Malaškevičiūte, parašiusia jau antrą knygą, skirtą Dzūkijos sostinei.
Ketvirtoji laida kviečia prisiliesti prie skaudžios, stipriausių išgyvenimų persmelktos žydų istorijos.
„FM99” studijoje viešėjo holokaustą išgyvenusi Galina Vyšniauskienė-Plokšto (Eleonora Grinberg), kuri papasakojo jautrią savo gyvenimo istoriją, apipintą praradimais, atradimais, liūdesiu ir džiaugsmais.
Kaip apie gerb. Galinos gyvenimą rašo www.jmuseum.lt: „1941 m. sausio 1 d. Izraeliui ir Marijai Grinbergams, pabėgėliams iš Varšuvos, Vilniuje gimė dukra Eleonora. Prieš pat nacistinės Vokietijos įsiveržimą į Lietuvą 1941-ųjų birželį Eleonoros motina, pasiėmusi dukrelę, išvyko į Naugarduką aplankyti sesers. Deja, netikėtai prasidėjęs karas sujaukė Marijos planus ir gyvenimą. Palikusi dukrelę seseriai, Marija Grinberg grįžo į Vilnių, bet miestą rado jau okupuotą. Ji paprašė dukrelės auklės Veronikos (Vandos) Tunevič parvežti iš Naugarduko namo mažąją Eleonorą. Tvyrant sąmyšiui, Veronikai Tunevič pavyko išnešti iš miesto mergaitę ir, vengiant pagrindinių kelių, aplinkkeliais pasiekti Vilnių. Apie šimtą kilometrų auklė ėjo pėsčia ir nešėsi Eleonorą ant nugaros. Kartais stabdydavo pro šalį važiuojančius vežimus. Ant jos kojų ilgai neužgijo kruvinos nuospaudos.” Tai vos keli sakiniai. Pasiklausyti apie ypatingą šios moters gyvenimą ir prisiliesti prie gyvosios istorijos galite čia:
Keletas akimirkų iš gerb. Galinos gyvenimo. Už nuotraukas dėkojame http://www.jmuseum.lt.
—
Penktojoje laidoje susitikome su gide, rašytoja Birute Malaškevičiūte, parašiusia jau antrąją knygą apie Alytų „Kasdieniai nutikimai tarpukario Alytuje“!
Kaip pasakoja gerb. Birutė: „Juk kiekvieno miesto istorija savita, turtinga ir įdomi, o kad ji keltų smalsumą kiekvienam miesto gyventojui ar svečiui, tenka pasirinkti tik tinkamą pasakojimo būdą. Galima pasakoti dokumentuotą versiją pažeriant daugybę faktų, pasigiriant praeities pasiekimais, įžymybėmis, miesto pastatais, tačiau šią versiją papildžius kasdienybės istorija, kasdieniais nutikimais, ji virsta įtaigiu, intriguojančiu ir įdomiu pasakojimu. Pasakojant Alytaus tarpukario istoriją, kasdieniai nutikimai – būtinybė!”. Susitikimas su knygos autore „FM99” studijoje tapo nuostabia, įdomia, smagaus humoro kupina patirtimi, kuria norime pasidalinti. Tad apie knygos idėją, kūrimą, istorijas – įdomus pokalbis su įdomiu žmogumi, – pasiklausykite!
Keletas „Grybštelėjimų” ir Jums, brangūs klausytojai!
Šeštojoje laidoje Alytaus gatvelėmis nukeliavome iki sinagogos – ypatingo pastato, daugybę metų graužto druskų, apleisto ir pagaliau ruošiamo naujam gyvenimui! Gilią istoriją ir prasmę saugantys žydų maldos namai atmerkė akis, sudėjus naujus langus, miesto šventės metu buvo trumpam atvertos durys, o ateityje tai bus vieta, kurioje galbūt skambės muzika, bus eksponuojami dailės darbai, skleisis kultūra. Apie tai „FM99” eteryje pasakojo Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Valė Gibienė.
Ši sinagoga – Alytuje gyvenusių, dirbusių ir kūrusių žydų palikimas. Praeidami pro ją, kalbėdami apie ją, tiesiog negalime neprisiminti šių žmonių, jų istorijos ir likimo mūsų mieste, kuriame žydai buvo amatininkai, prekybininkai, vaistininkai, laikrodininkai, mokytojai, tarybos nariai… Prie šių žmonių istorijos mums prisiliesti pasakojimu leido paveldosaugininkas Nerijus Abromaitis. Taip pat šioje laidoje kalbėjome su sinagogų architektūros tyrinėtoja Marija Rupeikiene, pasakojusia apie tai, kas apskritai yra sinagogos, kuo jos ypatingos, kokios jos Lietuvoje ir Alytuje. Kviečiame pasiklausyti!
Keletas žydų gyvenimo akimirkų iš 1919-1940-ųjų Alytaus albumo:
Ačiū, kad esate ir keliaujate Alytaus gatvelėmis drauge!
—
Pirmasis radijo laidų ciklo „Alytaus gatvelėmis skirsnis
Pirmojoje laidoje drauge su Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininku, gidu alytiškiu Giedriumi Bernatavičiumi leidomės į kelionę ne tik po geografinį, bet ir po istorinį miestą. Juk rašytiniuose šaltiniuose Alytus pirmą kartą paminėtas dar 1377 m., o 1581 m. birželio 15 d. miestui buvo suteikta Magdeburgo teisė ir herbas – balta rožė raudoname fone. Taigi kaip Alytus užgimė? Kaip atrodė tų laikų žmonių gyvenimas? Kaip miestas augo? Kokia jo Senamiesčio istorija? Kokius seniausius objektus dar galime pamatyti?… Ir dar daug klausimų bei atsakymų išgirsite pirmojoje laidoje, štai čia:
Pirmoji klausytoja, teisingai atsakiusi į laidos viktorinos klausimą – gerb. Vilija, – Ji į klausimą „Koks seniausias medis Alytuje?” atsakė, jog tai – maumedis. Sveikiname!
Beje, ar žinojote, kad Nemune, netoli piliakalnio, yra dar XVIII a. žemėlapiuose pažymėta brasta, – ja galima perbristi upių tėvą nuo vieno kranto iki kito?!
Antrojoje laidoje „Alytaus gatvelėmis” sustojome miesto širdyje, kur Rotušės aikštėje esančiame Alytaus miesto teatro pastate, galima atverti duris į lėlių teatrą „Aitvaras”. Čia, paslaptingame ir jaukiame Lėlių kambaryje, savaitgaliais klega mažieji, atskubėję į spektaklius, vyksta edukacijos, čia dirba žmonės, neišmatuojamai mylintys šią profesiją ir auginantys meilę kultūrai net pačiose mažiausiose širdelėse. Su „Aitvaro” vadove Loreta Skruibiene bei aktorėmis Jūrate Kundrotiene ir Rūta Petkute kalbėjome apie lėlių teatro istoriją, susipynusią su paties miesto kultūrine istorija, apie pirmuosius spektaklius ir lėlių kūrimą, apie tai, kaip keitėsi lėlių teatras per tuos metus, keliones, įsimintiniausius vaidmenis, žiūrovą-vaiką ir dar daug daug… Pasiklausyti laidos galite paspaudę šią nuorodą:
Kaip pasakojo L. Skruibienė, Lėlių teatras Alytuje įsikūrė dar 1986 metais, o 2006-aisiais jam suteiktas „Aitvaro” pavadinimas. Tad kviečiame užsukti į dvidešimt antrą sezoną skaičiuojančio lėlių teatro „Aitvaras” Lėlių kambarį, įamžintą foto galerijoje! (Eglės Malinauskienės nuotr.)
Antrojoje laidoje į klausimą „Kiek lėlių teatrų festivalių jau suorganizavo „Aitvaras”?” teisingai atsakė klausytoja gerb.Roma. Sveikiname! O teisingas atsakymas: dešimt. Šį rudenį festivalis vyks jau vienuoliktąjį kartą.
Trečiojoje laidoje kviečiame pasiklausyti pokalbio su Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkais Vilma Jenčiulyte, Artūru Balčiūnu ir Vilmantu Dunderiu apie Dzūkijos sostinės ištakas – Pirmąjį Alytų, jo susikūrimą, gyventojus, gatves ir gatveles, jose įrašytą ypatingą istoriją, davusią pradžią dabartiniam miestui. Apie seniausią pastatą mieste, statytą XVIII a. viduryje ir gaubiamą įvairiausių istorijų. Pasakojama, kad tai antrasis pastatas Alytuje, kuriame vaidenasi! Būtent jame įsikūrusi Alytaus kraštotyros muziejaus Archeologinė ekspozicija, kuri pristato ne tik pačią seniausią Alytaus miesto istoriją, bet visą Pietų Lietuvos istoriją, kurios pradžia – X-XII tūkst. metų atgal, skaičiuojant nuo dabar.
Paklajoti Pirmojo Alytaus gatvelėmis, sužinoti įdomių istorinių faktų ir užsukti į muziejų drauge galite paspaudę šią nuorodą:
Į trečiosios laidos klausimą „Kokiu adresu yra įsikūręs Alytaus kraštotyros muziejaus filialas Pirmajame Alytuje?” atsakinėjo „FM99” Facebook lankytojai, tad sveikiname teisingai atsakiusius Povilą Veniukevičių, Teresę Rudienę ir Liną Kalvinskaitę Janulevičienę!
Šiose nuotraukose – seniausias pastatas Alytuje ir seniausi išlikę rūsiai (E. Malinauskienės nuotr.).
—
Kviečiame pasigrožėti Alytaus nuotraukomis, kurias atsiuntė „FM99” klausytojai. Laukiame ir Jūsų nuotraukų [email protected]!
Kai kalbama apie Alytų, dažniausias miesto apibūdinimas, kurį girdime – „žalias miestas“. Tai daro įspūdį į Dzūkijos sostinę atvykstantiesiems, džiugina čia gyvenančiuosius. Tačiau tame žaliame mieste yra daug įdomių, ypatingų, prasmingų vietų ir objektų, kartais jau užmirštų ar apleistų, o kartais – puikiai įsiliejančių į šių dienų miesto gyvenimą. Alytuje vyksta nuostabūs renginiai ir edukacijos, kviečiančios pažinti savo krašto etninę kultūrą, ją puoselėti, atgaivinti savomis rankomis. Čia gyvena amatininkai, menininkai, kurie puoselėja senuosius amatus ir neleidžia jiems nugrimzti į užmarštį. Tad su „Alytaus gatvelėmis” keliaukime drauge ir visa tai pažinkime!
Laidos buvo transliuojamos „FM99“ eteryje pirmąjį mėnesio antradienį 14.20 val., kartojamos sekmadieniais 15.30 val.
Ačiū, kad buvote drauge!
Pagarbiai,
laidų autorė Eglė Malinauskienė
—
Laidų ciklą”Alytaus gatvelėmis” iš dalies finansuoja Alytaus miesto savivaldybė
