Skirmantas Malinauskas: kad iš Vokietijos atvežtum skaldą maišais, tavo rentabilumas turi būti kaip „Achemos“/NVSC atmetė projektą

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nepritarė UAB „MS LT01“ chemijos gamyklos Alytuje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai

Nacionalinis visuomenės sveikatos centro (NVSC) nepritarė UAB „MS LT01“ statomos chemijos gamyklos Alytuje poveikio aplinkai vertinimo ataskaitai. Kol kas. Anot NVSC, ataskaitoje nepateikta išsami planuojamos ūkinės veiklos technologinė informacija, neaišku kokie cheminiai procesai vyks. Principinės technologinių linijų išdėstymo schemos pateiktos be paaiškinimų, neaišku kokios žaliavos bus naudojamos, kokia jų cheminė sudėtis.

NVSC: „Atsižvelgiant į pateiktas pastabas, normatyvinė sanitarinė apsaugos zona sumažinta nepagrįstai, Ataskaitai nepritariame.“

Taip pat nepateikta informacija apie triukšmą ir oro taršą, kuo remiantis viskas skaičiuota, nevertinti vibracijos šaltiniai ir kiti veiksniai. Tad, anot NVSC, ataskaitai nepritarta – normatyvinė sanitarinė apsaugos zona sumažinta nepagrįstai.

Apie tai FM99 jau rašė ne kartą:

Cheminių medžiagų gamykla Alytuje – šalia Alytaus kultūros centro ir kavinės

“Viskas rožėm klota, jokių garsų, nei teršalų nebus” – taip atrodo chemikalų gamyklos poveikio aplinkai vertinimas

Kokie bus savivaldybės ir kitų institucijų veiksmai informacijos kol kas nėra.

Skirmanto Malinausko video pasakojimas sulaukė per 80 tūkst. peržiūrų

Videoblogeris Skirmantas Malinauskas aiškinosi, kas iš tikrųjų slypi už pagrindinio projekto veido UAB „MS LT01“ samdomo direktoriaus Andriaus Stasiukyno. Publikuotas video pasakojimas apie Alytaus chemikus ir planuojamą gamyklą peržiūrėtas daugiau kaip 80 tūkstančių kartų.

Pokalbis su Skirmantu Malinausku

Žurnalistas, buvęs premjero patarėjas tapęs videoblogeriu, renkančiu rekordinius peržiūrų, pasekė pinigus – ne tiek pačios gamyklos specifiką, kiek tai, kas tikrieji savininkai ir iš kur finansavimas tokiam projektui. Liudas kalbina Skirmantą Malinauską, viešintį FM99 studijoje apie karjeros posūkius bei atrastus Alytaus chemikus.

Skirmantas Malinauskas FM99 studijoje

L.Po to, kai baigėte savo karjerą kaip premjero patarėjas atsisakėte žiniasklaidos pasiūlymų?

S.Atsisakiau daug pasiūlymų, tiesiog nusprendžiau išbandyt kažką naujo ir, manau, kad pasiteisino.

L.Ir štai dabar esate blogeris Skirmantas Malinauskas, Youtube kanalas, paskutinė publikacija – Alytaus chemikai, mums tema aktuali, peržiūrėjo beveik 62 tūkstančiai kiek turite dabar sekėjų? Kaip tiksliau galima jus pavadinti dabartiniame statuse, kas jūs esate?

S.Artėjam prie 60 tūkstančių .Aš, iš tikrųjų, galbūt tai, ko galbūt trūksta tradicinei žiniasklaidai – esu žmogus, kuris dalinasi savo nuomone. Vienintelis dalykas, stengiuosi tą nuomonę maksimaliai pagrįsti faktais, skaičiais, teisine informacija, juridiniais asmenimis ir taip toliau. Ir kai tu gali tai padaryti ir pasidalinti savo nuomone, man atrodo, žmonės ateina ir padiskutuot, galbūt nebūtinai pritart, bet kitas dalykas ten jie randa ne vandenį, o tai, kas mano galva yra arti esmės.

„Stengiuosi nuomonę maksimaliai pagrįsti faktais, skaičiais, teisine informacija“

L.Kiek padeda tai, kad jūs buvote žurnalistas, žinomas žurnalistas, po to buvote premjero komandoje ir štai dabar atsiradote Youtube?

S.Man visą laiką atrodė, kad tai kiš stipriai koją, tai, kad buvau premjero komandoje. Kita vertus, visiems sakau, kad šių laikų pasaulyje universalus dėsnis yra – galbūt ne taip svarbu, kaip tu būsi vertinamas, vieni vertins teigiamai, neigiamai, svarbu, kad tu būtum pastebėtas. Aš vis dėl to jaučiu, kad buvo žmonių, kurie galbūt pakeitė nuomonę. Būdamas premjero komandoje aš buvau stipriai politiniam lauke, dabar aš nevengiu politinių temų, bet tai nėra mano akcentas ir tiesiog yra proga parodyti ko esu vertas vienas, jau be komandos.

Skirmantas Malinauskas FM99 studijoje

Man teko dirbti tyrimuose, žurnalistų komandoj, ten irgi kartais sunku suprast, ar ten vienas žurnalistas dirba, ar komanda, na, o dabar vienam atsisėdus prisiimt visą atsakomybę kažkuria prasme smagu.

Man pats didžiausias dalykas yra laisvė, nors dirbt tenka daugiau negu bet kada. Nu ne, gerai, buvo premjero prezidento kampanija, kur palikau daug laiko sveikatos ir taip toliau, kai tekdavo 7 ryto keltis ir 12 eit miegot žinant, kad dar liko 4 valandos pamiegot, bet taip, dabar aš dirbu pakankamai daug, daugiau negu dirbdavau žurnalistu, ir aišku, aš turiu krūvą teisinių pretenzijų ir kitų dalykų, bet aš visa tai išsispręsiu, svarbiausia yra, kad tu jauti, kad tikrai gali ir laisvai rinktis temas. Tikrai tai man patinka, tai yra naujas dalykas, aš manau, kad kažkada tai taps įprastu dalyku, kol kas gal taip ne visai dar yra. 

L.Mano nuomone, tai bus tokia žurnalistinė meinstryminėkryptis, ir netgi tie, kurie galbūt visą gyvenime dirbę žurnalistikoje, dirbę komandoje, dienraščiuose, portaluose, pamatę tą pavyzdį – kodėl gi ne, kodėl gi nepabandžius. Ir kuo daugiau bus ne nuomonių formuotojų – Skirmantai tavęs nevadinu influenceriu arba nuomonės formuotoju, tau, kaip suprantu, yra svarbiausia pateikti faktus, supažindinti tavo žiūrovus, klausytojus su faktais. Ar taip?

S.Aš pasirinkau tokį moto – jis natūraliai atsirado, man buvo tokia linksma istorija su juo. „Tiesa yra svarbu“ – aš dedu ant stalo savo reputaciją, sakydamas, kad aš stengsiuos būti kuo arčiau tiesos, atmesti visus tuščius, nebūtinai aš kartais išklausau visų pusių, nes jeigu aš žinau, kad viena pusė meluoja, kita yra netiksli, geriau jau aš suformuluosiu, kad mano galva būtų kuo tiksliau. Bet man buvo linksma, nes teko dirbti šiek tiek su temomis, ir gilintis į tai, kas yra nebūtinai politinė korupcija, bet, pavyzdžiui, sąmokslo teorija – buvo tokia labai garsi grupė, kuri surinko daugiau nei 50, ar daugiau negu 100 tūkstančių sekėjų vienu metu – Unfollow15min, dabar jinai vėl atgimė ir man atsiunčia nuorodas į ją, pasižiūriu, ten jie pasiėmę šūkį „Tiesa yra svarbu“. Aš suprantu, kad žmonės perskaito tą mintį, kurią aš norėjau pasakyt ir galbūt su ironija ją naudoja, bet taip, tai yra mano tikslas.

L.Bet tiesa yra svarbu?

S.Tiesa yra svarbu. Yra labai paprastas dalykas, aš tą pastebėjau dirbdamas premjero komandoje ir dirbdamas žiniasklaidoj – yra didelė problema ta, kad mes žiniasklaidą paverčiame komunikacija, kad mes pradedame vadovautis dėsniais, kaip išsukti, kaip nugesinti kažkokią temą, ne kaip pasakyti tiesą, bet kaip pasakyti, kad tai būtų politiškai naudinga, ar verslui naudinga. Šiandien mano unikali situacija, turiu daugiau negu 50 tūkstančių darbdavių ir neturiu absoliučiai jokių reklamos kontraktų, politinių dalykų ir taip toliau. Aš dirbu tik jiems ir jie visi man sumoka po nedidelę sumą tam, kad aš pasakyčiau tiesą ir aš tuo džiaugiuosi. Aš matau kitų žmonių, kurie irgi yra pradėję tai ir jie irgi po truputį auga ir manau tik laiko klausimas, kada jie užaugs.

L.Skirmantai, apie chemiją mes pradėjom kalbėt – tai kaip įvyko ta chemija tarp tų 50 tūkstančių ir Skirmanto Malinausko, kai jis atsirado savo miegamajame su kamera ir mikrofonu?

S.Panašų sau klausimą uždavinėju, nes žmona, kai baigiau savo karjerą ir pabuvau bedarbiu oficialiu, pabuvau visai netrumpą laiką, tris mėnesius, žmona vis sakydavo, kad turi gerų pasiūlymų ir priimk juos, nerizikuok, paskui neaišku, čia pandemijos visos, neaišku kas čia darysis.

Ir tų pasiūlymų tikrai buvo daug, aš apie juos ir viešai esu kalbėjęs ne kartą, iš didelių įmonių labai ir žiniasklaidos priemonių, aš visą laiką sakydavau, nu palauk, pabandykim, pasižiūrėkim, aš turiu intuiciją, kad aš sugebėsiu išsilaikyti na iš to paties youtubo.

Aš atsimenu su eurokomisaru Viginijum Sinkevičium kalbėjomės, mano labai geras draugas. Sako Skirmantai, ką darysi, gal į europines? Sakau – Youtubą darysiu. Sako – tu turi 300 prenumeratorių, sakau, Virgi, palauk, tie trys šimtai virs trimis tūkstančiais. Dabar jau yra ten 57 tūkstančiai, tai mintis yra labai paprasta. Aš nežinojau, kad visa tai taip įsisuks, bet aš manau, kad gyvenime daug ką darant mes net nežinom – mes arba linkę save pervertint arba nuvertint. Kartais pervertinam, mano gyvenime irgi tokių dalykų buvo, kartais nuvertinam. Tai aš manau, kad reikia pabandyt visiems, tai yra bent jau patirtis, niekada nieko dėl to neprarasi.

L.Dabar rinkiminis laikotarpis, iki rinkimų laiko nedaug, neabejoju, kad rinkiminiu laikotarpiu išnaudoti Skirmantą Malinauską ne vienam knietėjo. Noriu paklausti – ar prieš šiuos rinkimus turėjot konkrečių pasiūlymų?

S.Aš turėjau, žino ir premjeras, ir su kuriais žmonėm artimai bendravau, politiniam lauke aš turėjau pasiūlymų daug, turėjau pasiūlymų vesti sąrašus, turėjau pasiūlymų vadovauti, tokių labai keistų pasiūlymų, tai nėra paslaptis, galiu net ir įvardint.

Pavyzdžiui man buvo labai keista, kai ponas Kamblevičius, kai Juozaitis atsisakė tapti partijos pirmininku, atėjo pasiūlyti vadovauti partijai. Sakau – žinot, taip neieškomi partijos lyderiai. Buvo pasiūlymų ir susijusių su Alytum, bet aš visais atvejais sakiau ne. Aš sau jau buvau atsakęs į klausimą dėl politikos, aš tiesą pasakius, mes darėmės apklausas, kalbant ir apie ministrą pirmininką, daug žmonių buvo vertinta, tos apklausos pakankamai žmonių jas analizavo, viena iš didžiųjų bendrovių darė, ir pagal jas aš turėjau tikrai neblogus vertinimus. Ir aš sakiau ne, aš nenoriu niekur kandidatuot ir tikrai aš nepralošiu. O antras dalykas, čia labai daug kam atrodo, kad pavyzdžiui Seimo nario darbas labai lengvas, premjero ar prezidento. Kai pamatai iš arti visa tai kiekvieną dieną, kai reikia nueit į tą ofisą ir susirinkt visus tuos guzus per dieną, tai tiesą pasakius, tai net neatrodo super patrauklu. Aš labai gerbiu tuos žmones, kurie iš tikrųjų yra protingi, sąžiningi ir nestumiami tenai savo merkantilinių interesų eina, nes mano galva, jie ateina daug prisiimt ant savo pečių.

L.Ir idealizmo jų ir darbe ir pastangose nėra taip mažai. Bent jau man teko su tokiais susidurti.

S.Man irgi su tokiais teko susidurti ir man gaila, kad tokių yra mažuma. Bet faktas, kad be tokių žmonių, na man atrodo, mūsų Seime išvis būtų labai klampu. Ir net ir į šiuos rinkimus žiūrint, atsiribojat nuo bet kokių politinių kontekstų, bet tiesiog žiūrint grynai kaip piliečiui, kuriam reikės gyventi su žmonėmis,  kurie man kurs taisykles, keturis metus kaip aš turiu gyvent, aš labai labai norėčiau, kad mes nedėtume labai didelio žingsnio atgal, kalbant apie skaidrumą, apie sąžiningą politiką. Man buvo tikrai keista žiūrėt, kaip kada į postų dalybas, ministrų postų dalybas, kaip, kam, už ką ir kodėl. Na nesinori, kad valstybė būtų kaip pyragas, kurią interesų grupės išsidalina tarp savęs.

LNa, o dabar apie interesų grupes ir chemiją, kuri vyko Aytuje. Ir mūsų klausytojai žino, ne vieną kartą mes bandėme kalbėti ta tema. Skirmantai, tu ėmeisi temos ir praėjusią savaitę pasirodė „Alytaus chemikai“. Ir štai ką rašo Youtube kanale alytiškiai: „labai gera tema, labai gerą temą pakratei, kaip alytiškis labai džiaugsiuosi“, kita alytiškė sako – „dėkoju už šį video bei puikias įžvalgas, pasidalinsiu su mieste gyvenančiais artimaisiais ir neabejoju, kad mums žiūrėti taip pat įdomu, kaip tau buvo įdomu kurti“. Ar buvo įdomu kurti Alytaus chemikus?

S.Na, aš kartais manau, kad kartais kai kuriuos video padaryt pačiam įdomiau, negu juos žiūrėti, nors matau, kad nemažai žiūri. O dėl Alytaus yra labai paprastas dalykas. Kai aš matau, kad ginčas vyksta, ar tai bus saugu, ar nesaugu, ar žmonės, kurie čia su vietos statybų verslu susiję, bet tikrai ne šitie žmonės yra esminiai žaidėjai čia. Jeigu žmogus yra patalpų savininkas ir yra samdomas vadovas, kuris bet kada gali būt pakeičiamas, reikia žiūrėti, kas yra už jo, o už jo yra žmonės, kurie Šančiuose turi šampanizuoto vyno gamyklą, kurie dalyvavo Ūkio banko aferose, kurie buvo FNTT tyrimuose, kurie buvo teismų pripažinti dalyvavę milijoninėse aferose ir tada jie turėtų labai aiškiai atsakyti, kas čia vyksta. Aš jau net nebeisiu į tas detales, kad iš tikrųjų kalbėti, jog čia per visą Europą bus vežama skalda, uoliena ir perdirbama, tai sukelia mažų mažiausiai daug klausimų. Ne aš į juos turėčiau atsakinėt, bet svarbiausia – jūs čia gyvenat, jūs čia kvėpuojat, jūs jau turėjot „Ekologistikos“ gaisrą, ir aš irgi vieną sakinį galiu pasakyt – aš dirbau tame kaip premjero patarėjas, kai užsidegė Ekologistika, čia buvo daug irgi klausimų, kad galbūt čia malūnsparniais kylam ir taip toliau, ir man taip atrodė iš šono – na iš tikrųjų yra institucijos, ugniagesiai ir t.t., viskas bus sutvarkyta. Aš netikiu, kad tai viskas virs tokiu didžiuliu, ir staiga tu pamatai, kad neveikia jos, pats blogiausias dalykas, kai aš buvau darbo grupėse, kaip mes po to aiškinomės, kokiu būdu apskritai visa ta problema kilo, visi skėsčioja rankomis ir sako – žiūrėkit, ten aplinkosaugininkai žiūrėjo, ten baudė, bet ten nesureagavo, tai dabar mes turim situaciją, kai pasimokę galim visi sureaguot.

L.Beje, argumentai netgi iš tų pačių statytinių yra labai paprasti – tokiame mieste, kuriam reikia proveržio, reikia darbo vietų, jūs nieko to nenorite, vietoj to į klausimą, o koks yra extra atveju planas, atsakymas – Andrius Stasiukynas pasakė – mes neplanuojame avarijų.

S.Na, jis man sakė, kai aš su juo kalbėjau, beje, žinau, kad dabar jau respublikinė žiniasklaida susidomėjo ta tema, ir šiandien teko komentuoti vienam iš televizijų kanalų. Bet žinau, kad jau Andrius Stasiukynas nebekomentuoja iš viso, žmogus, kuris sakė nebeturi ko slėpt, o antras dalykas tai, ką jisai sako – „mes turime draudimą“ – tai tokiais atvejais apie kokį draudimą? Tai vienas dalykas, jie neturi dar jokio draudimo, mes iki galo nežinom, apie ką apskritai kalba, bet draudimas tikrai sveikatos nepataisys. Ir esminis turbūt dalykas, čia galima daug eit į detales, ten jau yra dirbantys žmonės – daugiau negu tūkstantis žmonių aplinkinėse įmonėse. Daugiau negu 350 žmonių virš tų patalpų, kuriose bus sandėliuojama. Man pačiam teko būti siuvėjų tam ceche – „Haltex“ – aišku, aš čia neidealizuosiu įmonės, nes žinau, kad tai sunkus darbas už dažnai nedidelį atlyginimą, bet aš įsivaizduoju, jeigu dabar tos moterys atsiduria tokiose sąlygose, kur iš tikrųjų daugelis mamų ir taip toliau, kurios gali būt pavojingos jų sveikatai, man atrodo, kad čia politikai ir visi aplinkosaugininkai turi įsikišt. Ir dar paskutinis dalykas – ko bepaklaustum, čia turbūt vienas ir žurnalistinių metodų, arba ir šiaip bendraujant su žmogumi – negali būt viskas taip sklandu ir gerai. Na, pavyzdžiui, mes klausiam, kaip jūs vešite skaldą, sako – maišuose. Aš kalbu su specialistais, jie sako, tam, kad tu sufasuotum ir iš Vokietijos atvežtum skaldą maišais, tavo rentabilumas turi būti kaip „Lifosa“ arba kaip „Achema“ arba kaip Jonavos azotas – tokio dydžio įmonės, tu nepadarysi to sandėliuke nedideliam ir panašiai. Tada kyla klausimas, ar tikrai?

Arba sako – žiūrėkit, ten buvo granitas, dabar jau nebe granitas, bus visiškai netarši beatliekinė gamyba. Va čia yra klausimas ar tikrai? Ir ne žurnalistai tą turi atsakyti, ne šiaip piliečiai susirūpinę, ne siuvėjos, ne verslininkai, tam yra aplinkosaugos specialistai. Ir jeigu jie nepadaro savo darbo, mes bent jau galim parodyti gaires, kurie už tai bus atsakingi.

L.Tai vyksta mieste, yra savivalda, yra tam tikri politikai, yra Seimo nariai, kurie rinkti, ir kurie rinkiminiu laikotarpiu tą išnaudoja merkantiliškais tikslais, nebijau to pasakyti. Ir rinkti parašus tada, kai iki rinkimų liko pusantro mėnesio, man atrodo šiek tiek juokinga, nors situacija buvo žinoma, nuo metų pradžios jau ji buvo vieša.

S. Pirmiausia, tai čia tragikomiškos situacijos, kai kalbi tiesą, o ne… Tai tiesa yra tokia – parašus gali rinkti visuomenininkai, nes parašai dažniausiai renkami, kad atkreipti politikų dėmesį. Kai pats politikas ima rinkti parašus, klausimas, kur jis tuos parašus paskui pasidės. Į stalčių, ar į šiukšlių dėžę. Politikas turi priiminėt sprendimus, jisai jau gali kreiptis į tam tikras institucijas, yra Aplinkos ministerija ir taip toliau. Kalbant apie vietos savivaldos lygmenį, pirmiausia leidimas turėjo būti išduotas savivaldos lygmenyje, aš iš karto atkreipiau dėmesį į merą, kuris tikrai tapo Lietuvoje žinomu dėl savo išskirtinio susirūpinimu ekologijos problemomis per „Ekologistikos“ gaisrą. Tai yra gerai, bet reikėtų iš tikrųjų kalbėti apie tai, kur meras tikrai turi savo darbo sritį, ir, pavyzdžiui, gaisrus gesinti, aš manau, Lietuvos nei vienas meras neturėtų, bet pavyzdžiui priimti atsakingą sprendimą dėl tos pačios „Ekologistikos“, dėl aplinkui dirbančių įmonių ir dabar šiuo atveju dėl MSLT01, jisai privalėtų.

 Ir jeigu šiuo atveju sakoma, kad savivaldai viskas tinka, jeigu taip atsitiks ateityje, kad ten kils problemų ar su tarša, arba su saugumo reikalavimais. Na pavyzdžiui, aš nusileidau į rūsį – tai yra didžiulės patalpos,  mes kalbam apie šimtus kvadratinių metrų – tokiose patalpose privalo net jau dabar, net jeigu jos nenaudojamos, būti gaisro signalizacija, priešdūminė – jos nėr. Reiškia, tu kalbi, kad mes pasirūpinom viskuo, bet net dabar tos patalpos nėra tinkamai sutvarkytos. Ir pavyzdžiui aplinkosaugininkams tai lyg ir neužkliūna, tai tu žiūri iš šono ir supranti, kad niekas nesikeičia, o kodėl?

L.Iš esmės pamokos neišmoktos. Mes po praėjusių metų spalio mėnesio nemažai apie tai kalbėjom, ir su specialistais ir su politikais ir štai dabar ta nauja gamykla MSLT01 labai miglotas pavadinimas. Štai be to Alytaus chemikų video, daugeliui paprastų žmonių labai sudėtinga surasti ir tas sąsajas, ir priežastis, ir pasekmes, ten pas tave paprastai sudėliota. Kiek laiko prireikė sukaupti informaciją ir kiek laiko tu dirbai prie šio video „Alytaus chemikai“.

S.Na jis buvo šiek tiek pigesnis man, net ir pavadinimai labai padėjo, nes MSLT01, nes yra MSLT03 yra Marius Skorupskas ir LT – t.y. Lietuvos įmonė, jisai turi Anglijos įmonių. Pavyzdžiui, aš savo video miniu, aš tuo metu net nežinojau, įmonė yra, kuri patraukė mano akis, kas matė epizodą – KM35. Paskui išsiaiškini, kad tai yra tiesiog adresas Kaune, KM – Karaliaus Mindaugo 35. Aš suprantu, kad tų įmonių yra tiek daug, ir čia aš kalbu apie Gintarą Skorupską, kuris yra žmogus, kuris puikai žinomas, žmogus, kurio  reputacija yra su dideliu klaustuku, jisai turi labai didelį įmonių tinklą, man iš karto kyla klausimas irgi  – kai tu turi labai daug įmonių, bet nei viena iš tų įmonių nėra susijusi tiesiogiai su chemijos pramone, kodėl tu suki į būtent šitą sritį? Ir aišku, tuos dalykus atkasti praeina šiek tiek laiko.

Bet ką aš pastebėjau – aš niekada neturėjau tiek daug šaltinių, kiek jų dabar turiu. Žmonės staiga pradėjo jaust, kad pas mane galima ateiti, su manim galima pasidalint informacija, aš jų nepakišiu, neapgausiu, nes toks jausmas, kad kartais bijoma ateit į žiniasklaidą, nes ten bus galbūt tavo straipsnio neįdės, galbūt išsigąs, galbūt bus politinės preferencijos, galbūt bus kokia nors baimė, kad ieškinys atsiras, aš viso to neturiu. Jeigu aš matau, kad man žmogus papasakojo tiesą, aš ta istorija pasidalinsiu, aš įvardinsiu vardus, pavardes, tai man tas patinka. Ir dabar po šio video aš sulaukiu labai labai daug informacijos iš žmonių, kurie netgi dirbo įmonėse, pavyzdžiui, pono Skorupsko įmonėse, ir pasakoja apie tai, kas ten vyko. Tai aš manau, kad aš tikrai pasidarysiu tęsinį, o antras dalykas, šita istorija, aš manau, žurnalistas yra sarginis šuo, jisai gali, nors aš savęs net žurnalistu nevadinčiau, videoblogeriu, jis gali lot, atkreipt dėmesį. Kažkam gal sakys niekingai – ko čia loja, bet jis atkreipia visuomenės dėmesį į problemą, toliau yra institucijos, kurios turi padaryt savo darbą.

L.Beje, apie instituciją – štai ir vienas iš kandidatų, Seimo narys, nenoriu įvardyti, nes kas nors pasakys, kad tai politinė reklama, kreipėsi į tris ministerijas. Iš esmės, jis dabar kaip politikas atlieka savo tiesioginį darbą, ar ne, nesvarbu, rinkimai ateis praeis, kol kas tai yra Seimo narys. Jūsų nuomone – ne vien tiktai lojimas, dėmesio atkreipimas, ar iš tikrųjų pasibaigus tam rinkiminiam laikotarpiui po spalio 11 d., ta problema netaps niekam neaktuali?

S.Aš manau, kad vienas dalykas taip ir bus. Antras dalykas tas Seimo narys ir čia mane bandyta kažkiek susieti, nes pažįstu puikiai tą Seimo narį, iškart pasakau, kad jokių sąsajų su nei vienu politiku nebuvo darant šitą temą, man irgi atrodo, kad tai yra šiek tiek pavėluota reakcija, kai jau išeina video, kai tai sulaukia tam tikro rezonanso, tada galbūt bandai šiek tiek aštriau sureaguoti. Tai kur yra pati didžiausia problema, mano galva, Lietuvos politikų, kad vis dėl to reikėtų žiūrėti ne į visuomenės rezonansą, bet pirmiausia visuomenės interesą. Kartais mažos temos ir be kažkokių dividendų viešoj erdvėj, jos kur kas labiau apibrėžia politiką. Ir aš pats pradėjau labiau gerbti žmones, kurie tyliai ramiai padaro darbus, bet iš tikrųjų tie rezultatai matosi. O Alytuj, kalbant konkrečiai apie šitą istoriją, aš manau, kad dabar mažų mažiausiai ką galima padaryti, tai mes turime 100 procentų teisingus veidus. Mes galim kalbėti apie ponus Skorupskus, sūnų Martyną ir Gintarą Skorupską, mes galim kalbėt iš tikrųjų apie poną Stasiukyną, kuris yra šiuo metu samdomas vadovas, ir patalpų savininkas per vieną savo įmonių, ir aišku, mes galim, kol kas mes nežinom kokie bus respublikinės valdžios sprendimai, kalbėti apie poną Cesiulį kaip apie merą. Aš juos sąmoningai labai parodžiau savo video viršelyje. Jeigu mes sakom, kad viskas gerai, mes žinome, kad šitie žmonės yra atsakingi. Tai yra, jeigu ten būtų piktnaudžiavimai, jeigu ten būtų gaisrai, jeigu ten nukentėtų žmonės, mes jau galėtume klausti – žiūrėkit, kažkuris iš jūsų turi prisiimti atsakomybę, arba visi.

L.Na, politikai visada turėtų prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, deja, ko gero tai kategorija žmonių, kurie kažkodėl visada sugeba išvengti tos atsakomybės. Galbūt mūsų atmintis tokia trumpalaikė, mes labai greitai pamirštame, kas buvo prieš metus, jeigu tai ne gaisras Alytuje. Visuomenės interesas labai svarbus, bet kaip paprastiems žmonėms ir žurnalistams tame tarpe, iš tikrųjų žvelgti į dabartinę situaciją mieste, šalyje, ir atgaivinti tą atmintį. Netgi artėjat tiems patiems Seimo rinkimams. Suprantu, kad tai sudėtinga kiekvienas turi individualų lakmuso popierėlį, bet neabejoju, kad daugelis ir mūsų klausytojų ir šiandien gali pasakyti – aš nežinau už kurį balsuoti, nes šiandien jie tokie, o po metų dvejų tai visiškai kiti žmonės?

S.Bet čia yra visą laiką medalis dviem pusėm, nes pirmiausia, aš puikiai suprantu, kad taip veikia politinė sistema, mes esam per daug linkę sudėti lūkesčių į savo renkamus Seimo narius. Pas mus tiktai yra vienintelė problema, kad sudėję tuos lūkesčius mes nelabai įsivaizduojam vidinės virtuvės ir labai dažnai esam linkę įsivaizduot, kad bet koks pokytis bus į gera. Tai aš reziumuodamas pasakysiu taip – pirmiausia dar vienas sakinys sureaguojant, kad žmonės yra linkę pamiršti savo pažadus ar panašiai – mes turime politiką, kuri yra nulemta labai dažnai ne viešo intereso, bet interesų grupių intereso. Ir aš nebijau sakyti, kad, pavyzdžiui, tas pats Martynas Skorupskas, kuris ateina čia su šituo fabriku, yra buvęs premjero Algirdo Butkevičiaus patarėjas finansų klausimas būdamas 23 metų, sudarinėdamas 20milijoninius sandorius. Man tai kelia klausimų ir tai turėtų kelti klausimų visiems. Ir mes turėtume kalbėti, kada sprendimas interesų grupei yra naudingas, o kada jis yra naudingas miestui ir valstybei. O antras dalykas, aš labai tikiuosi,  kad mūsų visuomenė bręsta, auga nauja karta, atsiras politinis užsakymas išsirinkti tuos, kurie būtų skaidrūs, sąžiningi, kuriais mes patys tikėtume, nes šiandien pasitikėjimas politinėm partijom yra labai labai žemai. Aš puikiai suprantu, kodėl taip yra, bet kitas dalykas, aš matęs tuos visus procesus iš arti, iš arčiau, iš vidaus, aš matau, kad politinės partijos absoliučiai neįdeda jokių pastangų, kad tai keistųsi. Dar daugiau,  na pavyzdys – dvi didžiausios politinės partijos yra vedamos nepartinių kandidatų, tai čia gali vertinti kaip nori, bet tai akivaizdu, kad net lyderiai nebenori lipt į tą balą, nes mato, kad ten tiesiog pelkė.

L.Vakar vyko eiliniai debatai. Aš turiu sūnus , kuriems 16 metų, jie priėjo ir sako, kas tai yra, būsimi Seimo nariai jų amžiaus vidurkis 70 metų, o jie kalba apie mano gyvenimą po 10 metų, kaip tai įmanoma?

S.Aš labai stebiu debatus, iš profesinės pusės man tai yra labai įdomu, teko padėt ruošti premjerui debatams kažkokius klausimus ir taip toliau, man tai pačiam buvo tikrai įdomu. Bet kai aš matau, kas apskritai dabar vyksta nacionaliniam etery, kai šalia atsitiktinai išsitrauki burtus ir ten pakliūna žmonės, kurie keikiasi, kurie tyčiojasi, kur kalbos yra akivaizdžiai diskriminuojančios, niekinančios mažumas kažkokias, tu supranti, kad tai net nėra panašus į debatus. Kitas klausimas, kai vyko pradžioje didžiųjų partijų debatas, tai man labai priminė egzaminą, kur tu ateini, išsitrauki –  8 klausimas – sveikata – ir tiesiog pasakai tekstą, kuris šimtą kartų pakartotas niekam nėra įdomus. Iš tikrųjų, aš spjaučiau į tuos debatus, neypatingai tai yra svarbus dalykas, bet aš iš tikrųjų pasižiūrėčiau, ką tu gali pamatyti apie tą politiką, galbūt esi pats susidūręs, galbūt esi kažką girdėjęs, ir ypatingai aš irgi žiūrėčiau atsargiai į tuos politikus, kurie ateina kaip nauji žaidėjai ir sako, žiūrėkit, mes irgi turim labai daug pažadų. Sunkus klausimas, aš beje, pats nežinau už ką balsuosiu. Ir tai nėra joks ten koketavimas, aš sau sprendžiu klausimą, man reikia atiduoti balsą, ypač kalbant apie partijas, ir aš, matęs tiek daug iš vidaus, visus šituos dalykus, aš nežinau už ką balsuot.

L.Galbūt Skirmantas mūsų pokalbio pabaigoje žino atsakymą į klausimą – ar bendrovė MSLT01 tai yra dar vienas įrankis eilinei aferai?

S.Tai yra bendrovė, kuri, mano įsitikinimu, yra tarpinė bendrovė, kurią vado tikrojo šeimininko padėties sūnus, tai man jau daug ką pasako. O antras dalykas, ar tai bus afera, ar ne afera, pirmiausia reikėtų labai atvirai pasikalbėti su Gintaru Skorupsku, atsivežti į čia, pasakyt, kad nebežaiskim tų žaidimų, ne ponas Stasiukynas čia už viską turi aiškintis, jūsų pinigai, jūs esat savininkas su sūnum, paaiškinkit mums Alytaus gyventojams, ką jūs čia planuojat daryt, kokios bus technologijos, kokia yra jūsų patirtis ir taip toliau. Jeigu jūs tų dalykų paaiškint negalit, mes jums savo sveikata rizikuot neleisim.

„Man pats įdomiausias dalykas, ar ponas Cesiulis bendravo konkrečiai su padėties šeimininku, nes jeigu jis net nėra bendravęs su Gintaru Skorupsku, reiškia jis kalba tiktai su tarpininkais, kurie bet kada gali patys būti atleisti.“

L.Ar jums neatrodo, kad tokią puikią iniciatyvą, jos galėtų imtis ir dabartinis miesto vadovas?

S.Tai jis privalėjo pradėt nuo to. Man pats įdomiausias dalykas, ar ponas Cesiulis bendravo konkrečiai su padėties šeimininku, nes jeigu jis net nėra bendravęs su tuo pačiu Gintaru Skorupsku, reiškia jis kalba tiktai su tarpininkais, kurie bet kada gali patys būt atleisti. Na, pavyzdžiui, aš puikiai suprantu, kad ponas Stasiukynas sprendžia klausimą, kur iškišt savo patalpas. tai jeigu jo interesas yra toks, jisai gali pradėti procesus, paskui jis bet kada gali būt pašalintas, pakeistas kitu žmogumi. Visada žiūrėkim, kas stovi šešėlyje ir tampo už virvučių. Paskutinis pastebėjimas, ar kalbėtis su turtingu įtakingu žmogumi, buvusiu socdemų premjero patarėju lengva merui? Aš manau tai tikrai nelengva. Ir yra žymiai lengviau užsidėti drabužius ugniagesio ir nuvažiuoti gaisre nusifotografuoti arba feisbuke įsidėti, negu realiai pasakyti – palaukit, aš šitoj vietoj galbūt pasipriešinsiu partinei nomenklatūrai, bet pasakysiu ne.

L.Ką gi, tikėkimės, jog mūsų pokalbis ne veltui. Tie, kuriems iš tikrųjų rūpi Alytaus miestas, aš siūlau Youtube pasižiūrėti „Alytaus chemikai’. Šiandien mūsų studijoje buvo videoblogeris Skirmantas Malinauskas. Žiūrėdamas į jūsų blogą aš tikiu, aš bandau surasti argumentus, prieš ir už, bet mano nuomone yra svarbiausia būtent ta tiesos paieška, kuri šiais laikas kiekvienam iš mūsų tiesiog būtina kaip tas grynas Dzūkijos ir Alytaus oras – kol kas. Tikiuosi, jis toks ir išliks.

Skirmantą Malinauską kalbino Liudas Ramanauskas

Danijos ir Britanijos ambasadoriai atkreipė dėmesį į susirūpinimą dėl naujos gamyklos Alytuje

Alytaus chemikai – žiūrėkite S.Malinausko video

A.Stasiukynas: Mes negalvojam apie avarijas, mes darom gamyklą saugią

Komentarai

komentarai(-ų)